Vilties spindulys

Neverk, svyruonėli berželi,
Jau greitai saulutė tekės...
(Jovaras)

Pramerkęs akis Jonas Krikščiūnas nieko aplink nematė - kambarys buvo pilnas tirštos tamsos. Išsiskyrė tik vos ne vos boluojantis langelis, o jame ryškėjo tamsus medžio siluetas, kraupiai, bet kartu ir viltingai braškėjo jo šakos. Bet kokius pojūčius stelbė skausmas, tad vėl užmerkė akis, tikėdamasis užmigti…

... Viską aplink slepia neperregima tamsa. Danguje mirksinčios žvaigždės nė kiek neapšviečia kelio. Truputį daugiau šviesos žada iš už miško kylantis jauno mėnulio pjautuvas. Jis nuberia sidabru medžių viršūnes. Kairėje sušmėžuoja balkšvas Kurtuvėnų bažnyčios siluetas. Šoniau tyvuliuojančiuose tvenkiniuose žėruoja mėnulio takas, jis juda, vilnija. Pakraščiuose augantys švendrai tyliai stovi iškėlę savo ietis, tarsi saugodami tvenkinių gyventojų ramų poilsį. Nakties tylą skrodžia tik arklio kanopų caksėjimas ir vežimo ratų dardesys. Jame sėdintys keleiviai nesišneka: nenori nutraukti kerinčios akimirkos, o ir bijo bereikalingomis kalbomis pritraukti nepageidaujamų žmonių dėmesį.
- Stokite! Kas esate ir kur vykstate? – tylą perskrodžia garsus šūksnys.
Iš miško keliuko išlenda pora raitelių.
„ Žandarai! “ – supranta paslaptingieji važnyčiotojai ir be žodžių ima plakti arklį vadelėmis.
- Paskutinį kartą kartoju: sustokite, o jei ne... – pasipila keiksmažodžių lavina.
- Nuo, Bėri, paskubėk, Bėriuk, skraidink mus iš čia! – tyliai šnibžda vienas iš sėdinčių vežime.
Pagaliau Antanas Krikščiūnas, pastebi vieną iš daugelio Kurtuvėnų miškų keliukų ir pasuka juo. Šis subyra į daugybę atšakų.
Staiga orą perskrodžia šūvis ir knygnešys Jonas, sėdintis vežimaityje, pajunta deginantį skausmą. Ranka apčiuopęs sužeistą vietą, mėnulio šviesoje pamato krauju nudažytus pirštus. Jis paleidžia iš rankų vadeles. Perėmęs jas brolis ragina arklį – reikia kuo greičiau ištrūkti iš šito pragaro, pasislėpti nuo persekiotojų ir gelbėti sužeistą brolį.
Bėgliai jaučia už nugaros šuoliais lekiančių arklių karštą kvapą ir dar labiau suragina savo Bėrį.
Miškas susilieja į vieną liniją, kartkartėm pertraukiamą šviesesnių taškų, girdisi tik arklių kanopų kaukšėjimas ir besivejančių žmonių balsai…

... Jonas praplėšia švininius vokus. Pažvelgęs pro langelį, pastebi ryto aušros fone ryškėjančius beržo kontūrus. Seno medžio šakos šoka pagal apysmarkio rytinio vėjo dūdelę. Netrukus gulintysis vėl nugrimzta į nebūtį…
... Vežimas pasuka tai į vieną, tai į kitą duobėtą keliūkštį, kratosi tai Kurtuvėnų, tai Bubių link. Galop apsižvalgęs sužeistojo brolis Antanas su palengvėjimu atsidūsta:
žandarų nebematyti, veikiausiai jie nesugebėjo sekti paskui puikiai šias klaidžias vietas pažįstantį važnyčiotoją. Tačiau jo širdį suspaudžia geležinės replės, nes, nuvirtęs ant į ryšulį susukto knygų pundo, paplūdęs kraujuose, be sąmonės guli mylimas brolis...

…Jonas prabudo baltoje gryčioje. Virš jo palinkusi geraširdiškai šypsojosi mėlynakė moteris.
- Atsipeikėjote? Jūsų brolis paprašė jus paslaugyti, kol pats grįš. Sakėsi turįs perduoti
kažkokį svarbų siuntinį patikimiems žmonėms. Pažadėjo netrukus grįžti.
„Vadinasi viskas gerai“, - gimsta mintis ligonio galvoje, ir jis, palaimingai atsidusęs, užsnūsta. Tačiau netrukus pajunta kažką švelnaus ir šilto ant savo skruosto. Pramerkęs akis, pamato pro mažą langelį vilties šviesa įsiveržusį saulės spinduliuką, pastebi lieknakamienį beržą ir ant jo nurimusių šakų burkuojančių baltų balandžių porelę.