Diana nenori užaugti

Diana nenori užaugti

Tai pirmoji knyga apie išdaigininkę Dianą kuriai kone septyneri, bet į mokyklą eiti ji visai nenori. Kam eiti jei vaikai tapę knygų graužikais per pertrauką ne linksmai žaidžia ir bėgioja ant žalios pievelės, o susispietę skaito neįkandamą knygą apie mokslą. Diana šito negali pakęsti ir su drauge Adele iškeliauja ieškoti dingusio vaikų džiaugsmo...

Diana gyvena Teriano kaimelyje prie įlankos. Lig šiol gyveno...
-Diana! Diana! -Mergaitė, girdi mamos balsą kuris jai atrodo gan nesmagus.
-Jau ateinu mama! -Šaukia ji veltui kratydama permirkusias basutes kuriomis apsiavusi ką tik braidžiojo po įlanką su draugais.
-Vaikeli! Kur taip sušlapai? Greit pasidžiauk basutes, išsiprausk ir ateik. Neturim laiko gaišti.
Mama kažko buvo labai susirūpinusi, tik Diana negalėjo suprasti kodėl. Pasidžiovusi basutes ir paskubomis nusipraususi nesukdama sau galvos kuo apsirengti ji nuskubėjo pas mamą...
-Pagaliau atėjai! - šnekėjo mama šukuodama plaukus. -Diana, tu turi išsikraustyti pas tetą Aną. Toliau šnekėjo mama. -Susirink daiktus ir eime.
-Mama, bet kodėl turiu išsikraustyti? -Beveik pro ašaras paklausė Diana. Jai buvo liūdna atsisveikinti su draugais, be to teta Ana gyveno mieste, o ten nė pabraidžiosi įlankoj nė basa pavaikščiosi, gal net draugų nesusirasi...
-Nezysk, mums nepakanka pinigų žiemą malkoms nusipirkti, o ir rūbų reikia... Greičiau! Eik rinktis daiktus... Po valandos atvažiuoja autobusas. Tepasakė mama ir nuėjo nurinkdama skalbinius nuo džiovyklos.
-ką darysi... -Panosėje murmėjo Diana. Ir iš lėto vilkdama kojas nušlepsėjo link savo kambario ... Po gero pusvalandžio Diana jau buvo susikrovusi būtiniausius daiktus . Užsimetusi nunešiotą paltuką {pinigų gražesniam mama neturėjo}ir apsiavusi dar drėgnas basutes ji nuskubėjo laiptais žemyn. Mama jau buvo pasiruošusi palydėti mažąją ...
-Jau pasiruošei? Ar viską susidėjai? -paskubomis paklausė mama.
-Taip. -nė nepagalvojusi atsakė Diana .
-Tuomet eime. Tarė mama ir paėmusi mažąją už rankos išskubėjo prie autobuso {iš tiesų reikėjo paskubėti, nes autobusas čia atvažiuodavo tik kartą į savaitę}. O Diana jau girdi kažkokį prislopintą garsą kurį tikriausiai leidžia atvažiuojantis autobusas...
-Iki mieloji, tave stotyje pasitiks teta Ana, gražiai elkis ir būk gera neliūdėk, gal susitiksime po kelių mėnesių! Tiesa... Teta Ana norėtų tave leisti į mokyklą... bet negalvok apie tai! Na, greičiau lipk į autobusą.
-Iki mama labai tavęs pasiilgsiu! -Atsisveikino Diana ir įlipusi į autobusą išsišiepė dirbtina šypsena nes nenorėjo, kad mama liūdėtų. Paskui dar ilgai žiūrėjo pro langą į tolstančius namus... Dianai pasidarė liūdna, gal net ir baisu? Ji važiuoja į visai nepažystamą miestą pas tetą kurią yra mačiusi vos vieną kartą . Pamažu mergaitės akys užsimerkė.

Diana pabudo nes kažkas ją švelniu balsu žadino. Tai buvo vairuotojas.
-Panele ar išlipsite ar važiuosite toliau? -Mandagiai paklausė vairuotojas.
-O koks tai miestas? -Apsimiegojusi paklausė Mergaitė.
-Tai Londonas panele, ar kas ne taip? -Diana visai pasimetė, ar ji tikrai turėjo nuvykti į Londoną?...
-Turbūt gerai, aš čia išlipsiu... -Diana stengėsi, kad balsas ne virpėtų ir pamažu išlipo iš autobuso į pusiau tuščią Londono stotį, vis dėlto keli žmonės dar buvo likę... Bet kaip jie atrodė! Nepalyginus su Diana. Jų rūbai turbūt keliskart gražesni nei Dianos ... Tad ji nusižiūrėjo mergaitę kuri jai atrodė ne itin pasipuošusi ir atsisėdo šalia jos. Palaukti kol ateis teta Ana. Bet taip sėdėti jai greit pabodo ir ji užsimanė pašnekėti su šalia sėdinčia mergaite:
-Laba diena. - Pasisveikino Diana nevengdama mandagumo.
-Labas! -Pasisveikino mergaitė kuri atrodė gan vyresnė už Dianą.
-Ko lauki? -Paklausė Diana.
-Kažkokios mergaitės... -Atsakė nepažįstamoji.
- Kaip galima laukti to ko nepažįsti? - Na tiesiog pas ponią Aną Linkson tokiu metu turėtų atvykti maždaug tavo dydžio mergaitė...
- Ar jos vardas Diana? - Paklausė susijaudinusi Diana.
- Taip, o iš kur tu žinai? - Paklausė mergaitė nujausdama, kad ji ir šneka su Diana.
- Nes aš esu Diana ir atvažiavau pas tetą Aną.
- Tai puiku eime aš tau viską papasakosiu. Ir jos nuėjo saulės nušviesta gatve link ponios Anos namų. Nepažystama mergaitė pasirodo yra tetos Anos tarnaitė. O teta Ana gyvena tolokai nuo stoties.
- Ar jau netoli? - Paklausė Diana nes jai jau gerokai sopėjo kojas nuo ėjimo.
- Nesijaudink jau visai netoli... Štai ten, Rožių alėjoje... - Parodė tarnaitė kurios vardas buvo Adelė.
- Tuomet gerai... -Tepasakė Diana.
Kai jos pasiekė Rožių alėją Diana pamatė nuostabų namą, kuriame tikriausiai gyveno teta Ana.
-Štai ir atėjome... Tavęs jau laukia ponia Ana. Įeik!
Diana iš lėto įėjo į ilgą prieškambarį... Atrodo jis nusidriekia į begalinį tolį, o durų durelių...
-Štai nusivilk paltą ir pakabink čia. Paskiau sek paskui mane... -Ir Adelė parodė į pakabą ant kurios jau kybojo keli paltai... Kai Diana nusivilko paltą Adelė parodė jai sekti paskui.
-O štai ir tavo kambarys! Aš palauksiu už durų, o tu persirenk ir ateik.
-O kodėl turėčiau persirengti? Man ir taip gerai... -Paprieštaravo Diana.
-Poniai Anai labiau patiktų matyti tave švariai apsirengusią. -Paaiškino Adelė .
-O kur tetos Anos kambarys? -Nė nesiruošdama persirengti paklausė Diana.
-Šeštas nuo virtuvės esančios laiptų apačioje. -Žinovės tonu atsakė Adelė.
-Tuomet iki! -Sušuko Diana ir bėgte pasileido link laiptų ...
-Palauk, nekvailiok, bent persirenk! -Šaukė Adelė ir bėgte pasileido paskui Dianą. O ta jau skuodžia link virtuvės. Tik labai jau greit pasibaigė tas jų nuotykis . Mat pakeliui vyresnioji tarnaitė viską pamatė ir abiem nukabinusiom nosis teko pasiaiškinti...
-Tai kur taip skuodi? -Paklausė Teresė {toks buvo vyriausios tarnaitės vardas}Adelės.
-Ė ė ė ... Aš tik truputį bėgioju ... -Šiaip ne taip paaiškino Adelė kuri aiškiai prisibijojo Teresės.
-Bėgioji? O kas tau leidžia bėgioti po ponios Anos namus?... Beje kas čia? -Paklausė Teresė ir smarkiai sugniaužė Dianos rankytę. Dabar ji suprato kodėl reikia prisibijoti Teresės.
-Aš Diana . -Trumpai atsakė mažylė.
-Ei ar nesakiau tau neįsileisti į namą visokių padaužų ir laukinių?!!! -Užriko Teresė ant Adelės.
-Aš ne laukinė ir ne...
-Kas čia vyksta? -Nuvilnijo per koridorių mielas balsas-tetos Anos.
-Ponia, čia Adelė pasikvietė kažkokią padaužą ir dabar dūksta po visus koridorius... -Nuskambėjo jau visai kitokio tono pasiaiškinimas.
-Aš visai ne kažkokia laukinė ir prašau mane paleisti... -Suinkštė Diana.
-Paleiskite mergaitę. -Prabilo teta Ana. -Kuo tu vardu mieloji?
-Aš Diana ir atvykau pas jus. -Nelabai mandagiai parodė Diana į Aną.
-Ach taip ... -Lyg tik dabar prisiminė Ana. -O tavęs vargšele niekas neperrengė? -Paklausė ir nesulaukusi atsakymo paėmė Dianą už rankos ir nusivedė link vadinamai jos kambario.
-Ar ilgai laukiai stotyje Diana? -Susidomėjo Ana.
-O ne, bet ar būtina persirengti? -Paklausė Diana kai jos jau artėjo link kambario.
-O kodėl gi ne? -Klausė Ana įvesdama Dianą į labai erdvų kambarį su staleliu lova ir kampu žaislų. Diana jo nė lygint negalėjo su mažu savo kambarėliu.
-Tai gal persirengsi? -Žinodama atsakymą paklausė teta.
-Na gal ir persirengsiu... -Dar sudvejojo Diana.
-Štai nauja graži suknutė. -Parodė teta į naujutėlę suknelę.
-Apsivilk ją ir ateik į valgomąjį. Už durų laukia Adelė ji tave palydės.
Diana greit apsirengė, bet į valgomąjį eiti nesiskubino, jai buvo truputį gėda dėl to, kad nepaklausė Adelės . Kai išėjo į koridorių Adelė elgėsi lyg nieko nebūtų buvę.
-Užeik -Tarė ir pamažėle nuėjo.
Tuk tuk tuk. Pabeldė Diana ir įėjo į prabangų kambarį-valgomąjį .
-Sveika mažyle. Sėsk prie stalo... -Pasisveikino Ana.
Valgiai ant stalo atrodė gana gardžiai. Ir suvalgiusi didelę porciją Diana po truputį ėmė tingti.
-Aš norėčiau eiti miegoti. -Nusižiovavo Diana .
-Gerai mieloji. Aš tave palydėsiu. -Atsistojo eiti Ana.
Kai atsigulė Diana nespėjo net apmastyti dienos įvykių-iškart užmigo.
Taip praėjo kelios dienos, gal net savaitė . Diana artimai susidraugavo su Adele, bet dar nespėjo slapčia iššniukštinėti visų pakampių ir kambarių palėpių ir sandėliukų. Nors šį tą jau padarė. Išdrįso tetos Ano paklausti ar gali į lauką.
-Hmm -Numykė teta.
-Na ar galiu, galiu? -Prašė Diana.
-N-na gerai tik nepasiklysk...
Diana paskutinio žodžio nė negirdėjo. Tais pačiais rūbais lėkte išlėkė į lauką. Tiesa tiek smagumo kiek namie nebuvo bet... Dianai suspaudė širdelę vien mintis apie namus. Kažin kaip laikosi mama? P raitą savaitę ji visai tai užmiršo . Nors ir kaip dabar stengėsi vėl pamiršti ta mintis visai nėjo iš galvos ir baigta. Dar kiek pavaikščiojusi nusprendė pagaliau grįžti ir kai ko paklausti tetos Anos. Galvojant apie namus kilo vienas klausimas...
-Dina! -Šaukia Adelė-Diana!
-Kur buvai? Aš tavęs visur ieškojau ponia Ana liepė tave pašaukti, Kur tai matyta lauke būt taip ilgai? -Diana kone leipsta juoku:
-Tau Adele prastai sekasi vaidint viršininkę. -Truputį apsiraminus ir minutei pamiršus namus prataria Diana ir nubėga.
Adelė lieka stovėt ir žiopsot į tolstančią Dianą, jai keista anksčiau puikiai sekdavosi visiem nurodinėt ir vaidint viršininkę atrodo su Diana taip tikrai nebus...
-Sveika Diana . -Pasisveikino Ana kai tik Diana įėjo per duris.
-Mes šiandien jau sveikinomės. -Nelabai gražiai atkirto Diana.
-Eime Diana turime pasikalbėti.
-Taip, aš dar kai ko norėčiau paklausti. -Apsidžiaugė išgirdusi tokį pasiūlymą Diana ir nusekė paskui ponią Aną.

-Diana, ar tu norėtum lankyti mokyklą? -Pradėjo Ana.
-A a a... O ką ten reikia veikti? -Pasiteiravo mergaitė.
-Na, mokintis .
-O ar tai įdomu? Ar ten galima žaisti? Ar ten daug vaikų? -Apipylė klausimais tetą Aną.
-Ten labai įdomu ir yra daug vaikų. -Paaiškino.
-Tuomet gal eisiu... -Dar smarkiai abejodama nutęsė.
-Puiku, tuomet dabar eik žaisti, o rytoj iš ryto tave prikels Adelė . Iki.
-Iki. -Atsisveikino Diana ir nuėjo .
Rytojaus rytas išaušo gana greitai, tiesa jis buvo dar ne visai išaušęs kai Adelė įėjo į kambarį su suknele rankose ir bandė prikelti Dianą, tiesa labai nesėkmingai:
-Diana! Diana! Diana kelkis, pagaliau.
-Et, jei einant į mokyklą reikia taip anksti o o o keltis verčiau neisiu, pamiegosiu. -Nusprendė.
-Ne, kvailiok. -Piktai subarė Adelė. -Greičiau renkis. -Atkišo suknelę.
-Ak, gerai jau. -Niurzgėdama atsikėlė Diana.

Apsivilkusi suknelę Diana su Adele nuėjo pas Aną.
-Vaje, kokia tu gražutė! -Ėmė aikčioti Ana apžiūrėjusi Dianą. -Na, ką gi... Jei taip greit pasiruošei galime kai ką apžiūrėti. -Pasakė Ana imdama nuo krėslo naują ... Kuprinę. -Štai į ją bus sudėtos visos tavo knygos. -Tarė ir atkišo kuprinę Dianai . Toji atsargiai, kad neištepliotų paėmė kuprinę ir ėmė apžiūrinėti. Bet kokia graži ji buvo! Diana negalėjo atsigrožėti nuostabiu piešinuku išsiuvinėtu ant kuprinės viršaus { ji buvo medžiaginė}. Kai Diana atsargiai užsidėjo kuprinę ant pečių Adelė net nesistengė tramdyti pavydaus žvilgsnio.
-Na štai, puikiai atrodo, o dabar eikite nes pavėluosit. -Su džiaugsmu išlydėjo mergaites... Diana tik dabar pastebėjo, kad ant Adelės pečių- kuprinė.
Tiesa visai kitokia. Ant jos viršaus nėra paveikslėlių, o ant šonų nerasi jokio spalvingo užrašo. Pati atrodė sena ir nutrinta. Jos ėjo ir ėjo kol pagaliau Dianai pabodo ir ji užklausė:
-Ar mokykla graži?
-O taip, labai. -Lyg užsimiegojusi atsakė Adelė.
-O ar daug vaikų?
-Be galo.

Po tokio trumpo pasišnekėjimo vėl stojo mirtina tyla kol...
-Ar tai čia mokykla? -Iš džiaugsmo net pašoko Diana.
-Taip. -Kažkaip nevykusiai ir be džiaugsmo atsakė.

  O iš tiesų džiaugtis buvo kuo. Mokykla buvo graži, aplink ją augo žalia žolytė ir gyvatvorė, o kiek gėlių buvo! Tulpės, narcizai, rožės, varpeliai net pakalnutės. -Tik... Nebuvo jokio įprastinio vaikų šurmulio, triukšmo.
-Kodėl šie vaikai nežaidžia, juk jei nėra mokytojų reiškia pertrauka. -Lyg su priekaištu visiems tiems vaikams paklausė Diana.
-Anksčiau jie ir žaisdavo ir triukšmaudavo, bet kai atėjo nauja direktorė jiems lyg kažkas atsitiko... -Adelė nebaigė sakinio nes atėjo mokytoja ar direktorė, šito Diana nežinojo, bet moteris nors ir jauna, buvo piktos išraiškos ir be galo riebi. Atėjusi užriko:
-Ko čia stovi? Eik į klasę ... O kas gi čia? Nauja mokinė?
-E mm čia D-Diana. -Išsigandusi atsakė Adelė.
-Tuomet eikit abi. -Suriko ir nupėdino priešais.

Jos nuėjo per pievelę, ir kai įėjo į mokyklos koridorių Diana apstulbo . Tai buvo priešingybė tvarkingai nupjautai žolytei, nukarpytoms gyvatvorėms ir išpuoselėtiems gėlių krūmams . Koridorius buvo prišiukšlintas neplautas ir atrodė visiškai apleistas. Toliau jos nusekė paskui...
-Adele, ten direktorė? -Pašnibždom paklausė Diana.
-Ne, ten M O K Y T O J A, -Pabrėžė paskutinį žodį Adelė.

... Nusekė paskui M O K Y T O J Ą  ir sustojo prie durų kurių užrašo nėjo perskaityti nuo dulkių kalno.
-Eikit čia. -Jau kiek ramiau parodė į tas duris ir pridūrė: -Ateisiu.

Kai jos įėjo Diana pagalvojo, kad čia tik šikšnosparnių būrio ir trūksta. Bet jų laimei šikšnosparniai čia „dar“ nebuvo apsigyvenę . Šiaip klasė baisiai neatrodė . Daugybė knygų lentynų, devyni { Diana  nemokėjo tiksliai skaičiuoti} stalai, trys langai {ant kurių palangių buvo po kilogramą dulkių, bent jau taip teigė Diana} Adelė prašneko pirma:
-Čia bus tavo klasė. Aš čia jau anksčiau mokausi.
-A-a ... Ar čia niekas netvarko klasių? -Paklausė visai apie tai negalvodama jai dabar įdomiausias dalykas pasaulyje ištisi dulkių kalnai ant lentynų.
-Kai kada patvarko... -Giliai abejodama nutęsė Adelė .
-Kada... -Diana klausimo nebaigė nes atsakymas pasigirdo tą minutę „ Č I R R R R “. Po skambučio turėjo pasigirsti vaikų balsai ir ... Ai nesvarbu, vaikai koridoriumi ėjo taip tyliai jog galėjai pamanyti, kad jie stengiasi ko nors neprižadinti.
-Na, užsiimk sau suolą . Patariu toliau lentos. -Išgirdo Adelę ir antrą skambutį, jau trumpesnį. Į klasę įėjo būrelis vaikų ir mokytoja. Ši mokytoja atrodė truputį mielesnė už aną: Trumpais juodais plaukais susuktais į kuodą, šviesių akių, aukštoka ir vilkėjo margą suknelę su skraiste. Pagaliau metusi žvilgsnį į tikrai ne kukliai atrodančią Dianą priėjo prie jos ir paklausė:
-Kuo tu vardu?
-Diana.
-Ar tave čia atvedė Adelė.
-Taip, ji mano draugė . -Paaiškino atsisukusi Adelė . Mokytoja valandėlę su ja pakalbėjusi parodė Dianai eiti prie lentos ir pristatė vaikams:
-Čia Diana, nauja mokinė . O kodėl ten taip toli atsisėdai, -dar kreipėsi į Dianą-ateik arčiau, čia prie... Tinos. Ir jau per pirmą pamoką paragavusi karčių mokslo šaknų nusprendė – Tikra mokykla turi būti kitokia. Šiaip ne taip iškentusi tris pamokas, per pertrauką nusprendė pasipustyti padus ir kuo greičiau dumti iš čia. Jos pavyzdžiu pasekė ir Adelė, dar ne visai apimta mokslų ir taip toliau. Po gero pusvalandžio pievelėje jos jau kirto gardžius priešpiečius, kol netikėtai lyg iš po žemių išdygo senyva moteris ir paklausė:
-Mergaitės, ar jums ne derėtų būti mokykloje?
-A a a, manau, kad ne... -Pavaidino giliai susimąsčiusią Diana.
-O man atrodo, kad jūs turėtumėte ten būti .
-Gal ir taip, bet juk visiškai, neįdomu... Vaikai tokie keisti, nei žaidžia, nei triukšmauja per pertraukas .
-Tikrai? Kaip keista, kai aš buvau maža... Na, bet nesvarbu, jūs tubūt neturite laiko...
-Ne, ne mes turime laiko, -Paprieštaravo Diana.
-Tikrai? Na tuomet gal galėčiau paklausti direktorės pavardės?
-Žinoma... Kerneldei, ponia Kerneldei -Atsakė Adelė.
-Vajė! Ar tikrai mergyte?
-Visiškai. -Patikino Adelė.
-Tuomet visai kitas reikalas... -Pasakė, pasisodino mergaites ant kelmo ir ėmė pasakoti. Pasakoti dalyką, nutikusį prieš kokią penkiasdešimt metų. –Anksčiau mokykloje buvo kita direktorė . Jauna, graži ir visuomet linksma. Todėl vaikai ten ir žaisdavo ir bėgiodavo, ir aišku mokydavosi. Bet Kerneldei... Ji visuomet buvo pikta ir bjauri, be to sklido gandai, kad ji moka burti ir tapusi direktore vaikų džiaugsmą pavertė dulkelėmis kurias įdėjusi į ąsotėlį paskandino burtų šalies šaltinyje.
-O-h o... Ar tai tiesa? -Išsprogdino akis Diana.
-Aš manau taip, -kiek susimąstė senutė.
-O jai grįžtų senoji direktorė, ar viskas būtų taip kaip ankščiau?
-Ne, mieloji, nebūtų. Be stebuklingųjų dulkelių, negrįžtų nei vaikų džiaugsmas, nei laimė. -Po tų žodžių, senoji moteris dingo taip pat greitai kaip ir atsirado.
-Žinai ką, Adele? -tarstelėjo Diana.
-Ką? -Atsiliepė Adelė .
-Į mokyklą dabar grįžti vis vien negalim, eikim pažaisti ... Gaudynių.
-Gerai, aš gaudau! -Sušuko Adelė.
Diana pasileido bėgti sulig vėju ir Adelei buvo vargo ją sugauti, tik staiga Diana paslydo ant purvo ir krito į krūmą, bet visas įdomumas ne čia, atbėgusi Adelė visur apieškojo ir niekur nerado Dianos. Tiesa, per purvą eiti ji visiškai nenorėjo, bet kai kitur nerado atsargiai pradėjo juo eiti, ir ties viduriu... Plumpt! Ir Adelė jau guli krūme. Bet jūs tik pažiūrėkit, krūmas sutraškėjo ir ėmė ... Kristi. Adelei atrodė kad ji jau krenta visą amžinybę kol  minkštai, minkštai nukrito. Šalia jos sėdėjo Diana ir pagaliau prabilo:
-Nagi, kelkis juk nesėdėsi čia visą laiką.
-Kur mes esame?
-Aš nežinau, bet manau kad mes burtų šalyje. –Susimąsčiusi prabilo Diana.
Adelei nuo to tikrai geriau nepasidarė.  Juolab, kad ir išėjimo nesimato.
-Na, eime. -šūktelėjo Diana.
-Einu, einu tik nešūkauk, -pasipiktino Adelė.
Taip jos  nuėjo aklu koridoriumi vedančiu nežinomybėn.
-Kiek dar tai tęsis? -Po gero pusvalandžio užklausė Adelė.
-O iš kur man žinoti? -Klausimu į klausimą atsakė Diana.

    Šiek tiek vėliau jos išgirdo tylų niūniavimą.
-Ar čia tu trauki melodiją? -Suklususi paklausė Diana.
-Aš maniau, kad tai tu... -Nusistebėjo Adelė.
-Manau jai ne aš ir ne tu... -Nutęsė Diana.
-... Tuomet aš! -Atsakė berniukiškas balsas.
  Tamsiame tunelyje nušvito blausi švieselė. Ją skleidė tolumoje vos, vos rusenanti „deglų šviesa“. Kad ir kaip tai buvo tikra abi mergaitės galėjo prisiekti, jog deglai jau nenaudojami labai seniai. Po kiek laiko akims pripratus prie šiokios tokios šviesos mergaitės pamatė apgriuvusio tunelio kontūrus.
-Sveikos aš čia, - pasigirdo balsas iš už užnugario. Mergaitės žaibišku greičiu atsisuko ir pamatė kokia vienuolikos metų berniuką šviesiais trumpais plaukais, žydrom akim, apiplyšusiais rūbais „grynas piemenėlis“ –pamanė Diana.
-Aš Teodoras Ralfas, o kas jūs tokios? - Išsišiepęs paklausė Teodoras.
-Aš Diana, o čia ... Adelė. -Apžiūrinėdama berniuką prisistatė Diana.
-Čia geležinkelio tunelis? - Labai abejodama, kad taip ir yra paklausė Adelė.
-O kas yra geležinkelis? Apstulbęs paklausė berniukas. Adelė žinoma tikėjosi tikrai ne tokio atsakymo:
-Kas yra geležinkelis? Nejuokauk.
-Aš tikrai nežinau, čia yra pilies tunelis vedantis virtuvėn. -Adelė buvo pasipiktinusi. „Šitas mažius turbūt prisiskaitė per daug pasakų‘‘-mąstė ji. Juk pilių jau kokia šimtas metų nėra. Ir dar po žeme. -O kur jis veda?
-Pilies virtuvėn.
-Sakai pilies virtuvėn, o tai koks čia miestas? -Bandė gudrauti Diana, deja bergždžiai.
-Ortselmo, o šalis tai... Genezės .
-Ach sakai čia pilies tunelis, mes Ortselmo mieste Genezėje. -Nusišaipė Adelė. -Tai kelintas čia amžius?
-Penkioliktas. -Išpyškino Teodoras.
-Tai jau nebejuokinga.
-O aš net nejuokavau. -Nustebo berniukas. -Galiu parodyti kur veda tunelis.
-Ach tikrai? Puiku, parodyk. -Su pašaipa sutiko Adelė.
-Tik...
-Kas tik? -Užklausė Diana. -Ar jau pilies tunelis pasidarė paprasčiausiu?
-Ne, aš ne apie tai... Iš kur jūs atkeliavot?
-Koks tavo reikalas? -Metė Adelė. Staiga berniukas susiėmė už burnos.
-Jūs galite būti karaliaus Miklaso šnipės. - Pagaliau ištarė. -Jis jau seniai kėsinasi pagrobti iš mūsų šaltinio kažkokį ąsotėlį ir...
    Diana staiga suprato kas kartu jai atrodė taip pasiekiama ir neįmanoma.
-Tu tai jau nesijaudink, mes ne kažkokio Miklaso...
-Jis ne Mika...
-Nesvarbu. Žodžiu mes ne šnipės, bet apie ąsotėlį tai nesiginsiu – girdėjom. Ne vien, kad girdėjom, bet ir norėtume gauti, o viskas buvo šitaip. -Ir Diana pradėjo nuo pradžių pasakoti mums jau žinomą istoriją.

-Aha, vadinasi taip, bet abejoju ar karalius jums taip lengvai leis jį išsinešti ir ar parodys kur jis yra.
- O, o... -Iškart apsiniaukė Adelė.
-Ir svarbiausia, kaip pas jį nusigausim?
-O štai tai jau visai lengva tik... -Ji išgirdo artėjančius žingsnius.
-Teodorai, ką čia veiki ir kas čia? -Užriko tikrai didelio stoto moteris.
-Laba diena ponia. Mes su drauge{Diana prisitraukė prie savęs Adelę} nešame karaliui pilies fasado brėžinius, jo didenybės įsakymu, o jūs ponia pas kokią kirpėją einate? Nuostabi šukuosena. -Parodė Diana į susivėlusį varnų lizdą ant moters galvos.
-Šukuoseną darausi pati . -Atkirto moteris, bet jautėsi pamaloninta. Iš dalies dėl šukuosenos, iš dalies dėl to, kad ją pavadino ponia.
-Jūs tikrai galėtumėte dirbti kirpykloje, bet eikime prie reikalo, ar nuvesite mus pas karalių?
-Žinokite mes turime galybę reikalų. -Pridūrė Adelė.
-Na gal pirmiau pas ...
-Pas nieką kitą tik pas karalių. -Baigė kalbą Diana.

    -Pone karaliau, pas jus atvyko dvi panelės, sakosi atnešę naujo pilies fasado brėžinius. -Pranešė rūmininkas.
-Bet juk man nereikia naujo fasado, -Supyko karalius.
Visi atsisuko į Dianą ir Adelę.
-O kaipgi, pone karaliau, juk jūs užsisakėte, tik gal per tuos visus darbus pamiršote.? -Nusišypsojo Adelė gudria šypsena. Šituos dalykus ji gerai išmanė, žinojo, kad pergalė jau beveik jų rankose.
-Kagi kagi, mielosios damos, rodykite brėžinius. -Dabar Teodoras jau tikrai manė, kad jiems galas, juk jie neturi jokių brėžinių. Dianai irgi nebuvo taip ramu kaip iš pradžių, bet štai Adelės pasitikėjimas savimi augo kaip ant mielių. Ji priėjo prie karaliaus ir kažką šnipštelėjo į ausį, tuomet karalius paliepė:
-Prašau visus išeiti, išskyrus šias damas. -Salėje kilo sąmyšis.
-Ponas karaliau, ar tikrai nepasilikti nė vienam didikui, jums nieko neatsitiks?
-Visiškai tikras, kad ne. -Atsakė karalius, - o dabar prašau eiti.
 
Kai visi išsiskirstė karalius tarė:
-Na, tai rodysite brėžinius ar ne?
-Tiesą pasakius, ne. -Atsakė Diana. Karalius atrodė sutrikęs.
-Bet mes atėjome daug svarbesniu reikalu. -Prasitarė Adelė.
-Na tai sakykit. -Paliepė karalius.
Ir Diana nuo pradžių pradėjo pasakoti visą, nė kiek nepagrąžintą istoriją, kurią vos prieš kelias minutes pasakojo Teodorui. Beje, Teodoro čia jau nebuvo, kartu su minia jis išėjo iš salės ir „dabar turbūt viską užmiršęs pluša virtuvėje“ Pamanė Diana. Bet ji klydo, oi kaip klydo. Teodoras dabar tikrai nebuvo visko pamiršęs, jis net nedirbo virtuvėje anaiptol išėjęs iš salės jis pasislėpė nuošaliame kamputyje ir klausėsi ką šneka žmonės esantys salėje.

  Kai Diana pabaigė pasakoti karalius buvo sužavėtas, bet anaiptol nenorėjo pasiduoti, jis pasakė štai ką:
-Ąsotėlio jums duoti tikrai negaliu, štai kas: Ar jūs žinojote, kad čia yra vartai į tikrąjį pasaulį . Ne ne tie pro kuriuos jūs čia pakliuvote, tie atsirado per didžiulį žemės, drebėjimą ir iš čia patekti ten per juos neįmanoma.
-Tuomet mes žuvę. –Sudejavo Adelė. -Galas.
-Ne. Ne galas yra ir kiti vartai gretimame kambaryje, dėl kurių ir visa šita įvyko. Taigi, prieš penkiasdešimt metų tokia ponia Kerneldei { Diana ir Adelė susižvalgo} per tuos vartus pateko čia. Ji davė man tą ąsotėlį ir liepė paskandinti stebuklingame upelyje. Sakė niekam jo neduoti, nes jis yra ypatingas, ir dar svarbiau –neatidaryti. Taigi mielosios damos, ąsotėlio, kad ir kaip norėdamas negalėčiau jums atiduoti.
-Bet mes galime pasakyti štai ką. -Tarė Diana ir papasakojo tą vietą, apie panelę Kerneldei . To jos iš atsargumo nebuvo pasakojusios.
-Na, jei tai tiesa tuomet aš smarkiai apsigavau, -viską išklausęs susimastė karalius. -Bet ką mums dabar daryti?
-Geras klausimas, - panarino galvą Adelė.
-Manau tokiems burtininkams reikia specialios taktikos nuginklavimo, -pabarškino kažkokiu buteliuku... Iš po žemių išdygusi ta moteris kurią Adelė su Diana buvo sutikę pievelėje.
-Pačiu laiku!! - Sušuko Diana.
-Tai jau tikrai, -nusišypsojo Adelė.
-Kas jūs tokia? -Krimtosi karalius, lyg bandydamas kažką prisiminti.
-Ar neprisimenate, ponas karaliau, juk aš Selena, jūsų sesuo.
-Teisingai, teisingai, brangioji eikšekit čionai, po to kai paaiškėjo, kad jūs pusiau fėja mes daugiau nebuvome susitikę!
-Jūs fėja? -Išsižiojo Diana.
-Nepavadinčiau savęs fėja, brangioji. Aš tiesiog turiu kai kurių fėjos galių, pavyzdžiui, moku sukurti nuginkluojančių serumų, kaip šitas, ir panašiai. Jei būčiau buvusi pilnavertė fėja seniai būčiau nugalėjusi tą Kerneldei, bet štai jūs, jus aš nusižiūrėjau nuo to laiko kai pradėjote lankyti mokyklą. Jūs dar nežinote, bet abi turite savotiškų galių kurias būtinai reikia tobulinti ir budinti.
  Dianai sukosi galva. Adelė negalėjo įsivaizduoti savęs esant FĖJAI, Karalius ir jo sesuo matė, jog šiandien nebebus įmanoma nieko nuveikti Adelei ir Dianai, todėl surado joms miegamąjį ir leido saldžiai snausti ligi ryt ryto .
 
  Diana pakirdo pirma ir nuėjo pas karalių . Netrukus atėjo ir Adelė ir tuomet visi kibo į darbą. Kadangi nuginklavimo serumą jau turėjo, beliko
sugalvoti ką reiks daryti vėliau, o tai patikėkit nebuvo lengva užduotis.
-Manau pirmiausia reikia parsiradus į tikrąjį pasaulį paskleisti tas palaimingąsias dulkes, o paskiau panaudoti serumą. - Pasiūlė Madam FĖJA.
-Taip, aišku, bet kas iš to, kad ji negalės naudotis burtais? Kas bus vėliau? -Nerimo Adelė.
-Taip, tikrai, ką darysime vėliau? -Susidomėjo Diana.
-Argi jūs jau pamiršote, kad aš pusiau fėja? -Nusistebėjo kilmingoji madam. -Kad ir pusiau, bet šiek tiek naudos vis vien yra. Tokios piktadarės negalima palikti klajoti po pasaulį, ją mes uždarysime į stebuklingąjį ąsotėlį.
-Argi tai įmanoma? -Nusistebėjo Diana.
-Magijai nėra nieko neįmanomo mergyt, -atsakė madam.
-Planas puikus . -Pripažino Diana. -Bet kas kelsis į kitą pasaulį?
-Žinoma, kad mes visi. -Atsakė madam.
-Einam. -Tarė karalius ir atvėrė paslaptingąsias duris . Šaltas sūkurio verpetas pagavo mūsų herojus ir jie akimirksniu atsidūrė prie Adelės ir Dianos klasės durų.
-Nuostabus greitis. -Tarė Diana .
-Tai jau taip, atrodo šitas daikčiukas dar nepasenęs nors ir naudotas prieš gerus penkiasdešimt metų. -Nusišypsojo karalius.
-Šš... Ateina direktorė, -Tarė madam.
-Iš kur... -Pradėjo Adelė.
-Magija. -Neabejodama savo teisumu šnipštelėjo Diana. Madam vos matomai šyptelėjo, bet tuoj vėl nukreipė visą dėmesį į žingsnius. Greit iš už kampo pasirodė, aukšta, figūringa moteris. Juodi it sabalas plaukai buvo tvarkingai surišti į „uodegą“. Vos tik Direktorė pakėlė akis nuo kažkokios knygos, jos veidas išbalo, nelyginant drobė. „Na taip-pamanė Diana, -tokią kompaniją ne kiekviename užkampyje pamatysi“. Direktorė jau norėjo kažką daryti, bet ponia madam buvo už ją greitesnė. Ji išsitraukė serumą ir papurškė tiesiai ant Direktorės. Diana atidarė duris į klasę išsitraukė ąsotėlį ir paskleidė laimės dulkęs po visą mokyklą, o madam pasakė kažkokį burtažodį suplojo rankomis ir blogoji direktorė tikėkimės visam laikui dingo ąsotėlyje.

  Iš visų pusių pasklido linksmi, kupini džiaugsmo vaikai, o piktoji mokytoja Dirizmen kažkur pabėgo visiems laikams. Diana savo misiją buvo įvykdžiusi tik...
-Adele, Diana, - pasikvietė jas madam. - Manau jums metas namo, bet jūs turbūt nepamiršote apie tai kaip aš jums pasakojau, jog jūs esate pusiau Fėjos? {Adelė ir Diana palinksėjo} Taigi, dabar eikime susiraskime Dianos tetą, jos mamą, o paskiau laukite iš manęs žinios, aš kai ką jums parašysiu...
-Mieloji sese, neišsivesk dar jų, norėčiau gausiai apdovanoti, už tai, kad man viską pasakė ir už ... Pagalbą. Eikšekit, - Pasišaukė jis jas. - Štai jums po penkis šimtus auksinių!
-Dabar aš vėl gyvensiu pas mamą, -svajojo Diana.
-Gerai, mes važiuojame . -Tarė madam.

  Ponia madam Adelę nuvežė pas tetą Aną, o Dianą namo. Vėl prasidėjo normalus, lėtas gyvenimas.