Neverk, nereikia, juk ir taip be saiko lietūs pliaupia.
Nespėjome mes pienių kilimui įteikti nosinę.
Dangus į ąžuolą įlipo, meldžias atsiklaupęs.
Tik pasiskųsk: pabodo - debesis gal suvyniosime
į aurą permanentinę. Išsigalanda šakos lietų.
Po šaknimis lašai keiksmais išsidera kapavietę.
Kas gilę skilusią į duobę gilią kristi kvietė?
Kam sėjate baloj akis, jei žvilgsniais dangų ravite
po ašarą ir lipdote į siūlą vertikalų?
O siuva, siuva be minties į lango stiklą adatos.
Gal šimtas penktame aukšte išliejo vyrai alų?
Išjunkit lietų - mano apskritimą plaunat, badote
į veną, žemės dreną, į lašažodžių drenažą,
užspringusį, dangaus išsemt akiduobėm nespėjusį.
Kai debesį artojas išaria, nepasirąžo,
nedrimba parūkyt, pasiganyt lubų alėjose,
vamzdynuose suplėšyti pajuodėlį į skiautes.
Nupešim murziaus plunksnas lig vienai, dūrius užsiūsime.
Pro skylę adatos matau – jau žyla kupolas apkiautęs.
Neverk, nereikia: išrasosime į vėjo gūsį mes.
Kartais galvojasi, kodėl vz šitas eilius yra geras. Skaičiavau skiemenis. Kirčius. Žiūrinėjau rimus. Šokinėjau į ritmą. Ir nžn. Gal ta aura kažkokia? Kažkokia žodžių krūvos jėga, prasmės jėga? Eilėraštis kaip malda, kaip užkalbėjimas. Tikras ir galingas. Ir toks, kurio belekas neparašytų. Nebent permiegojęs su mūza.
Žodžiu liuks :) Patiko kiekvienas sąskambis ir kiekvienas žodžių junginys ir kiekviena mintis atėjusi skaitant.
Pluojymaj :)~
po taško pasijutau nejaukiai. Tiksliau - susižavėjau. Akimirka kvapo ir šimtas metų reginio... siaubingai patrauklu.
netgi rasa pavirsti palei vėją tapo malonu.
lauksiu ryto. :]
gal jumi eilėraščių rašymo technikumą baigėt?.:)
nu, kažikoks dvejopas jausmas apima, kuomet teksto technika ir maniera nepriekaištinga, o ką autorius norėjo pasakyt,- taip ir neaišku. Na nebent laisvalaikio praleidimo būdas.:)