Lietūs pliaupia

Neverk, nereikia, juk ir taip be saiko lietūs pliaupia.             
Nespėjome mes pienių kilimui įteikti nosinę.                         
Dangus į ąžuolą įlipo, meldžias atsiklaupęs.
Tik pasiskųsk: pabodo - debesis gal suvyniosime

į aurą permanentinę. Išsigalanda šakos lietų.
Po šaknimis lašai keiksmais išsidera kapavietę.
Kas gilę skilusią į duobę gilią kristi kvietė?
Kam sėjate baloj akis, jei žvilgsniais dangų ravite 

po ašarą ir lipdote į siūlą vertikalų?
O siuva, siuva be minties į lango stiklą adatos.
Gal šimtas penktame aukšte išliejo vyrai alų?
Išjunkit lietų - mano apskritimą plaunat, badote

į veną, žemės dreną, į lašažodžių drenažą,
užspringusį, dangaus išsemt akiduobėm nespėjusį.
Kai debesį artojas išaria, nepasirąžo,
nedrimba parūkyt, pasiganyt lubų alėjose,

vamzdynuose suplėšyti pajuodėlį į skiautes.
Nupešim murziaus plunksnas lig vienai, dūrius užsiūsime.
Pro skylę adatos matau – jau žyla kupolas apkiautęs.
Neverk, nereikia: išrasosime į vėjo gūsį mes.