Autoportretai

Nereikia man Van Gogo puokštės. Tenoriu vieno – didžiulio vaiskiai geltono saulėgrąžos žiedo, kokių glėbius mačiau šįryt gėlių turgelyje. Noriu nuosavos saulės. Kad ir nešildančios, - bent šviečiančios.

Grįžimas namo – kaip grįžimas į praeitį. Laikinai nustumiant problemas, atsiribojant nuo pasaulio – ano, miestietiško. Vaikščioti naktį po rasotą žolę, apgraibomis skinti ir dėti į burną išsirpusias uogas, klausyti cikadų svirpimo ir naiviai džiaugtis mėnulio apskritimu, žibančiu pro ūką. Ir būti laiminga. Beveik.

Koks takelis vingiuoja aplenkdamas dygliuotus brūzgynus, stačius ir akmenuotus šlaitus, nualintas dykumas, sūrias bedugnes jūras? Tiesiai, tegul ir monotoniško švytuoklės tiksėjimo greičiu? Protas sako, kad neįmanoma jo rasti. O gal nė nebūna. Išgyvenama. Viskas. Atsitrenkia kaštono kiauto pokštelėjimu į esaties grindinį. Paimt į delną, sušildyt nunokusį medžio vaisių, susidraugaut. Kitaip nebus. Ar verta stovėt po šakų vainiku ir užvertus galvą į viršų laukti, kada nukris kitas, iš anksto nusižiūrėtas? Juk pokštelės į tokį patį esaties grindinį ir... Žydės tie kaštonai, žinoma žydės – metai iš metų. Lauksi. Ar įmanoma apsitverti nemąstymo tvora – tiesiog būti dabar, neskaičiuojant perspektyvų, nevertinant pragmatizmo apakintais regos organais? Aš nesu Tai ir tu nesi. Gali būti viešpats sau, imituoti buvimą Juo kitiems – ir tik imituoti. Nebūsi. Nebandai įrodinėti, kad bėgimas – teisingiausias sprendimas. Ir gerai. Sau ar galėtum?

Kaip greitai diena nusigręžia. Ne greičiau negu žmonės. Vakaro gniaužtuose jautiesi laisvesniu nei galima įsivaizduoti. Nuo išprievartautų žodžių ar dar blogiau – minčių, nuo komunikacinės reprodukcijos. Plėšant prikepusius tvarsčius nuo savo žaizdų. Žmonės, nelieskit svetimų! Jau net skausmo nebejauti. Lėta atrofija. Žvelgi kaip į nudegintus žolės plotus.
Ir dar su didesniu azartu draskai tvarsčius, kad galėtum sopes parodyti kitam, kaip vienintelį patikimą identifikacijos ženklą. Kaip Kristus tiesdamas rankas. Tik kita baigties alternatyva neturėtų būti atmesta. Vertinimo ir nuvertinimo paralelė. Tertium non datur.

Pavargau. Nuo tuščio bendravimo, apvilkto sofistiniais aprėdais. Nuo spengiančio žinojimo, praskleidus idealizmo širmą. Fiziniu nuovargiu galima uždangstyti visas erozines ertmes. Paprasta. Net pats gali tokiu melu įtikėti. Tai ką jau kiti. Neklausyti savęs yra daug būdų. Kad ir nuolatinė skuba. Bitelės darbštumu triūsi. Nesustok! Kad tik savastis tylėtų.

Žvakė, knyga, muzika.
Žvakė, knyga.
Žvakė.
Grynini sąmonės lauką iki begalybės. Tobulybė dar toli. Suvokimų grandinė suka esaties krumpliaračius. Gal atvirkščiai. Be pastangų. Tiesiog laikas.

Raudonas vynas kalbant apie meilę. Platoniškosios puotos parodija. Ar įmanomas galėjimas nebūti kai esi? Stovėjimas kai veda? Vis tas įprotis žmogiškas – įgrūsti į sąvokų dėžutes. Likimas, lemtis, Dievas? Tik vardai. Esmė aukščiau.

Lyg ir paguosti turėtų savęs modeliavimas knyginiais terminais – juk į rėmus telpi. Jau ir anksčiau daug ką žinojai, tik žodžiais nebuvo gimę. Ir nudžiungi, ir nuliūsti, rainuose lakštuose save atrasdama. Tik paprasčiausia archetipų kombinacija, nauja nebent savo naujumu.

Beprasmiškos pastangos tapsmo procese suvokti save, nesuvokiant paties proceso aktualumo. Ar įmanoma šiapus subjektyvumo ribos?
Stebint nuoseklų vyksmą gyvenimo scenoje belieka sprausti jį į savo rėmus ir tenkintis rezultatu – subjektyvuotu objektyvumu. Vargu, ar galima labiau išgryninti esmę.

Toks beviltiškas siekis užkaišioti esaties ertmes. Gerumu, pasiaukojimu. O procesas tarytum atvirkštinis gaunasi – tik dar daugiau kiaurymių pasijunti turįs. Žmogus iš skylių. Net dykuma nederėtų vadintis – nei kelio, nei kaktuso... Tik “nieko” atomų samplaika. Niekio molekulė.

Kiek daug minčių palieka taip ir netransformuotų į žodžius. Kalbėtum ir kalbėtum, kai jau nebėra kas klauso. Ar nebus tie žodžiai tušti, ištarti po laiko? Kaip uogas ant smilgos veri neišnaudotas galimybes – visas vėrinys prarasčių.

Svetimo veido kontūrai popieriuje, bandant įbrėžti savuosius. Rodos, dar svetimesni veidrodyje, mėginant įžvelgt pažįstamus. Gal tiesiog reikia pabūt kažkuo, kad sugrįžtum į save. Pabūt kitu, kad neimtum savimi bodėtis. Kaip įprasta, begalė hipotezių, taip ir pasiliksiančių tame pačiame lygmenyje. Teorijos nereikalingos – tikrumas gąsdina. Kam skubėt įbūtint bet ką, jei rytoj iš to jau nebeliks nieko. Aktualumas sudabartėja akimirkoje.

Eini tada, kai nebėra kas stumia invalido vežimėlį.

Aštrus tuštumos skambėjimas, kaip aidas pabeldus į puodynę. Kol nepabelsi, nei nesusimąstysi, kaip tuščia viduje.

Tobula pilnatvės tuštybė. Vien dykuma akyse priverčia suklusti – jos nesuklastosi, kaip visa kita. Su laiku imi galvoti, jog tobuliausia forma – jos nebuvimas. Ir ne dėl to, kad savo jėgomis sukonstruotum objektyviai suvokiamą pavidalą. T-u-š-t-y-b-ė, - išskiemenuoji tobulybės apraišką akių gelmėje.

Mėnuo, bedangstantis savo žvilgsnį debesų migla.
Padūmavusių akių žvilgsnis.
Koks tavo gyvenimo tikslas?
Nuogas sumišimas vėlgi akyse.
Toks pat naiviai tikras atsakymas: tiesiog gyventi.
Ar ieškai genialumo, kad atrastum jį kitam?

Gyvenimas turi savybę tiesiog gyventis. Ir be tavo (t.y. savo paties) pagalbos ar intervencijos. Laimingi idiotai, - berods Škėma rašė. Nemąsto. Tikėtina. Nejaučia. Abejotina. Nemąsto jausdami, - štai kur genialumas! Transformuotos (deformuotos? – šis žodis turi intensyvesnį destrukcijos atspalvį) sąmonės insaitai. Ir tik. Kažkas už tave ir toliau lošia kauliukais.

Iš įpročio klausi savęs - kodėl sustoji ties kalendoriniais formalumais? Ir iš įpročio neatsakai. Negi svarbu? Nebent tam, kad atsigręžtum apžvelgt numatuotą padalą – kiek taškų joje įstengei palikti. Suvokta. Kiek stiprybės turi savyje. Išdrįsta. Ne prašyti, o reikalauti iš gyvenimo. Palaikyta rankose bent truputį sava knyga. Buvau.

                                  2000 - 2002