Tik Ūksmė

medis su rageliais mane sapnavo,
praeinantį pro šalį baltam vidurdieny,
baltu drabužiu apsivilkusį.

aš tavęs ieškojau, mano žingsniai tylūs, tylūs,
bet troškulio nenumalšino šulinys,
dangus iš skausmo ant nugaros apsivertė.

medis su dviem rageliais mane priglaudė,
ir nugrimzdau be sąmonės švelniam pavėsy:
tai buvai tu,
o kažkas bučiavo drabužį mano,
pakėlęs prie šulinio,
kažkas ieškojo pėdų baltam
                                        vidurdieny.

be reikalo -
ūksmė nešė į praeitį,
ir kančia kūną ir akis varstė,
bet sapne nulaužiau ragelius
ir kritau, kritau į tą pavėsį.