Iš tykaus stingulio,
iš nebūties skverų
prijaukiname,
it aklą kačiuką,
praeitį.
Ant dulkėm nugulusio
dienų rojalio-
užverstos natos
ir tavo atošvaita
vos matosi.
Ne per daug
mudviem atseikėta.
Vaškiniu veidu
skendi naktis.
Lūpose užmiega neištartas:
- Per mažai, mažyt.