Rytas

Voratinklių tinkluos suaustuos vėsų rytą,
Žibėjo rasos, žaisdamos ir laužydamos saulės kojas.
Nuo gailių kvapo svaigo pušys senos,
Kvatojosi ir mėtėsi blevyzgomis apie gyvenimą..

Žolės slidžiu lapu iš lėto kopė vabalas,
Įkalbinėdamas saldžiai, jis meilės ilgesiu alsavo.
Švelnius žodžius, taip tyliai nesuprantamai dejavo,
Įsimylėjęs žalią vasaros pievelę..