kai

Kai žiemai dar tebesisvečiuojant
pajuntu, jog ji mėto pėdas
nedrąsiai,
Jog snaigės taip begėdiškai
nebekrenta ant blakstienų,
o vis greičiau tirpsta, -
tuomet pajuntu
žemės kvapą.
Bundantį, keliantį, gaivų..
Sniego likučiai lyg atsibodę
svečiai nustumiami į gatvės kraštą
ir mindomi linksmai vaikučių.
Tuomet sniegas miršta, nebekvepia,
nes mano uoslę liūliuoja
pavasarėjantis žemės prakaitas.


2003 žiema