***

Praskridęs drugys savo sparnais suvirpino orą.
Atsisukau į tave.
Tu žiūrėjai kažkur į tolį.
Kažkur į pamiškę.
Kažkur, kur ganėsi būrelis stirnų.
Kažkur, kur žydėdavo šilagėlės...

Aš nuskyniau pienę.
Iš jos kotelio bėgo baltas skystis.
Lašelis nulašėjo ant džemperio ir susigėrė.
-Nežaisk, -pasakei tu ir paėmei iš manęs pienę.
Nusiminiau.
Ta pienė man patiko.
Atsikėliau ir nužingsniavau per pievą.
Smilgos glostė mano džinsus.
Žiogai striksėjo prieš mane tartum delfinai jūroje prieš titaniką.
Jaučiausi sutrikęs.
Nebuvau nuėjęs nė pusės kelio iki pamiškės, kai stirnos mane pastebėjo ir pasibaidžiusios pasislėpė miške.

Apsisukau atgal.
Nežinau kodėl, tačiau jaučiau, kad tai, dėl ko ėjau per pievą, jau nebeteko reikšmės.
Sugrįžau ir atsisėdau, tačiau ne toje pačioje vietoje, bet šiek tiek arčiau tavęs.
-Kodėl išbaidei stirnas? - paklausei tu.
Nežinojau ką atsakyti.
Nukreipiau žvilgsnį į tą vietą, kur buvo stirnos.
Susimąsčiau.
Kodėl aš išbaidžiau stirnas?
Aš jų nebaidžiau.
Jos pačios išsigando.
Taip ir pasakiau tau.
-Tu trenktas, - ramiai konstatavai tu, -.. viskas kažkaip keista.. - dar pridūrei, pakilai ir ištiesei man ranką.
Atsikėliau, ir paėmiau ranką.
"Tu irgi kvaila", - pagalvojau ir mudu nužingsniavome takeliu, vedančiu prie upės.