Banalus apie meilę

šlepetėse judinu pirštus
akis nudelbiu žemyn
žengiam pro debesų plyšį?
tavo
švarko kišenėj suvirpa mažas draugas
iškiša savo baltapūkę galvelę
į saulę
jūs tokie panašūs — pats man pasakojai
kaip užuodęs sekmadienio kvapą
išlenda
apsidairo
ir sakei, rodos, net pasimeldžia
(ne ne, tu tai netiki Dievu)
bet juk tas mažas Tu
laumžirgio šešėlio dydžio
paprastas toks
neįperkantis kaukių
tikintis žmonėmis
toks —
kaip tik man.
žengiam pro debesų plyšį?