Kuomet šalta

Atneški man neuždegtą žvakutę,
Aš tau iš vaško sodą nulipdysiu.
Tyliai rankas sudėjusi pabūki,
Sapne labiau mes jį galėsime matyti.

Aš pasaką padėsiu tau ant kelių,
Kad naktį vilkas nepagrobtų.
Rankas sušildysiu ir širdį nuraminsiu,
Tarytum niekuomet išeiti nebereiktų.

Paimsiu keterą ugnies ir išsinešiu,
Ir užgesinsiu ir padegsiu, nes patinka.
Tavy labiau nei žvaigždėje tai atsispindi,
Įsiliepsnoja krūmu ir balsu ištirpsta.

Nurimusią išbersiu ant pasaulio,
Kad antinai daugiau čia neatskristų.
Dabar jau visados ir netgi visą laiką,
Kartosim aidu ir atmintyje įstrigsim.