...pabėgti

Tavų akių platybėje žibėjo perlamutras,
Bet skendo tūkstančiai vilčių prisijaukinti šilumą.
Išbėgu nesustodamas, vaikytis kamasutros,
Į kūną svetimą – nemylimą.

Į glėbį nemarios ir nerangios jaunystės,
Į truputį vėluojančią praeivių naktį,
Po mėnuliu sušokt plytelių džigą,
Aistroj rujojančioj apakti.

Surasti nuorūką sultingą
Iš pamiršto. Iš vakaro praėjusio.
Žarijos nerūdijančios, dar šildo kraujo dykumą,
Taip nelauktai išeinančio, akimirkuos girtėjančio.

Stovėti,  plaučius guost cigarete.
Kairėn ar dešinėn pasukti?
Judėt be tikslo, tegu  neš minia...
Į svetimybės spūstį.