La Bisexe

Aš mirštu kaip žuvis, gulėdamas po šaltu Juo,
Tarsi pritrūktų oro undinių miegamuos.
Dabar tik su lėlytėm tetrokštu koketuoti,
Dabar tik apie gerą skonį galiu Tau padainuoti.

Štai taip vaivorykštė meluoja saldžiom saldžiom ekstazėm,
Kad taip pražysta gėlės – akių drėgmėj ryškėja makiažas.
Akių drėgmėj Tu man parodei, kur pasislėpęs geras skonis,
Tik neišduok, kad kvepalus naudojam kaip opijatus.

Aš nevaliūkiškai bučiuoju raudonplaukę geišą,
Kad susigertų kibirkštys į gėlių minkštus metalus.
Ir tai įrodo, kad lėlytės irgi myli:
Prisimenant Paryžių, akių žvynai man – saldumynai.

O kaip vėjo žirklės Tavo garbanose mano pirštai pasiklydo,
Kad Kaprizingai Meilei prikelčiau manekenus ir madmuazeles.
O kaip trokštu Jos Didenybės opiatų kvepaluose nusiprausti,
Dabar šaukiuos savo pliušinės geišos...,, O Apsėdimų Karaliene... ".


(Leisk Tave bučinių gėlėm papuošti...)