Spalvų terapija

Pono Klevo buto medinės durys labai neišvaizdžios: lauko pusė – namo gyventojų bendrijos reikalavimu “kad derėtų prie laiptinės” – žalia (jis iki šiol džiaugiasi, kad bent nebuvo liepta dažyti žaliai perpus su purvina geltona). Kita – žmonos reikalavimu “gydytojas sakė, kad balta spalva suteiks man džiaugsmo ir laimės” – balta. Viskas, kas sunkiai pajudinama, Klevų bute daugiau nei prieš penkerius metus buvo nudažyta baltai – sienos, grindys, visos durys, net knygų spinta. Ponas Klevas sukandęs dantis kentė šią žmonos užgaidą ir kasmet vis padažydavo atsilaupiusius lopinėlius. Jis buvo gunktelėjęs, šiek tiek praplikęs senas akiniuotis. Visada norėjo vaikų, tačiau ponia Klevienė mėgo kartoti:
- Vaikai kai kam gal ir yra gyvenimo džiaugsmas, bet aš nenoriu niekam būti našta!
Ponas Klevas stovėjo pačiupęs rankeną baltojoje durų pusėje, kai jo žmona (apkūni moteris, jau seniai kažkur pametusi veido spalvą) su dideliu triukšmu artėjo iš virtuvės. Ponas Klevas tiesą sakant prieš porą minučių grįžo iš darbo, bet vos įžengęs pagalvojo, kad geriau būtų negrįžęs – ore tvyrojo keista nuotaika ir dar keistesnis kvapas (žmonos išmonė virtuvėje buvo neišpasakyta). Jis dirbo miestelio bibliotekoje ir galėdavo ten sėdėti iki išnaktų. Tuo labiau, kad biblioteka buvo grūste prigrūsta įvairios mokomosios literatūros: “Kaip remontuoti butą”, “Patarimai pradedančiajam dažytojui”, “Kaip keliauti autostopu” ir panašiai. Jau penkerius metus svajojo surasti ir perskaityti knygą “Patarimai kaip perdažyti buto sienas nepastebint žmonai”.
Triukšmas artėjo. Pagaliau ponas Klevas suprato, kad ponia Klevienė kažko juokiasi. Jaunystėje jos juokas skambėdavo per pusę kvartalo. Galima sakyti, kad ponas Klevas pirmiausiai išgirdo tuomet dar panelės Drebulytės juoką, jį įsimylėjo, o tik paskui pamatė pačią panelę (kuri, beje, jaunystėje buvo geidžiamiausia kvartalo nuotaka, ir visų potencialių jaunikių nuostabai pasirinko niekuo neišsiskiriantį bei neišvaizdų poną Klevą). Dabar iš skardaus juoko liko tik švogždimas ir krenkštimas, mat ponia Klevienė beveik trisdešimt metų rūkė, o paskutiniaisiais dar ir astma susirgo. Ponas Klevas jau buvo pamiršęs kad jo šeimyninis gyvenimas prasidėjo nuo skambaus kvatojimo. Dabar jis girdėjo tik triukšmą. Juk sakoma, kad gyvendamas su žmogumi daugiau nei dvidešimt metų, negirdi ne tik to, kaip pasikeitė jo balsas, bet ir ne visus žodžius supranti (arba nenori suprasti).
- Visos vaivorykštės spalvos? – kretėdama iš vadinamo juoko paklausė ponia Klevienė.
Ponas Klevas paleido durų rankeną ir atsisuko sugniaužęs kumščius – pasiruošęs gintis labiau rankomis, nei žodžiais. Jis jau savaitę per pietų pertrauką eidavo į statybinių prekių parduotuvę ir nupirkdavo po dvi dėžutes nukainotų dažų sienoms ir grindims dažyti. Partempęs namo, juos tylutėliai nešdavo į balkoną ir apdangstęs senais megztiniais kišo į giliausią kampą. Kadangi nukainoti būdavo tie, kurių likę po vieną dėžutę, susikaupė pakankamai linksma spalvų gama – geltona, raudona, mėlyna, alyvinė, samanų, pilka, oranžinė ir dar keli jų atspalviai.
- Ką ruošiesi daryti su tais dažais? Bene perpardavinėsi? – vis dar švogždama, krenkšdama ir tirtėdama paklausė ponia Klevienė. Jai visada buvo juokingos vyro idėjos “kaip prasimanyti pinigų”, nes jos dažniausiai nepasiteisindavo (žmona iki šiol poną Klevą traukia per dantį dėl jo bandymo susikrauti kapitalą pardavinėjant batų raištelius, suraišiotus Afrikos gyvūnų formomis).
Ponas Klevas įkvėpė. Nebuvo pasiruošęs tam, kad bus demaskuotas dar nesukaupus pakankamai dažų. “Kas bus, tas bus” – pagalvojo ir išrėžė:
- Tais dažais dažysiu mūsų buto sienas, grindis, duris ir knygų spintą, nes negaliu daugiau gyventi ligoninės palatoje!!! Man ta balta nesuteikia nei džiaugsmo nei laimės!
Nutilęs ir visas išraudęs laukė, ką atsakys ponia Klevienė. Paprastai nei vienas ginčas Klevų šeimoje nesibaigdavo gražiuoju – duždavo mergautinis ir šeimyninis porcelianas, lūždavo baldai, skrisdavo knygos… Todėl ponas Klevas po kelių gana skausmingų (ir fiziškai ir finansiškai) ginčų buvo nusprendęs nereikšti jokių norų ir pretenzijų. Šį kartą neiškentė…
Ponia Klevienė žioptelėjo ir savo ruožtu giliai įkvėpė. Nemėgo, kai žmonės aplenkia ją idėjomis.
- Daktaras… - spėjo sumurmėti ji, kai ponas Klevas, staiga neregėtai įsidrąsinęs, ją nutraukė:
- Daktaras tą, daktaras aną. Kas man tas tavo daktaras?! Aš jo nei akyse regėjau, nei su juo kalbėjau!
- Spalvų terapija… - dar kartą pabandė ponia Klevienė nustebinta savo vyro narsumo.
- Aš skaitau daug knygų ir puikiai žinau apie ką tu kalbi. Balta spalva krikščionybėje – džiaugsmo, kūrybos, nekaltumo, pergalės ir šviesos simbolis. Ar tu mūsų gyvenime matai bent kiek džiaugsmo? Apie kūrybą net nešneku. O nekaltumas? Prisimink kiek porcelianų sudaužius esi! Pergalė? Cha! Visiška nesąmonė! Šviesa? Taip, pas mus šviesu, bet šviesoje tik labiau veido ir kitos raukšlės matosi. Todėl – dažysiu! – energingai mosuodamas vis dar sugniaužtais kumščiais išbėrė ponas Klevas.
Ponia Klevienė skėstelėjo rankomis ir atsidususi tarė:
- Aš jau seniai nebuvau pas savo daktarą. Gal ir reikėtų perdažyti sienas. Bet dėl durų norėčiau nesutikti…
"Tikriausiai pavyko koks nors kulinarinis šedevras, kad net nebando ginčytis kaip priklauso! " - pagalvojo ponas Klevas ir atkirto:
- Jokių kalbų! Dažysim viską ir visom spalvom, kiek turim! Taškas! – iškvėpė ir išdidžiai pakėlęs galvą nuėjo į virtuvę, tikėdamasis nepaisant visko gauti sočią vakarienę.
Vakarienę tą vakarą ponas Klevas gavo. O kitą dieną po darbo parnešė keturias dėžutes baltų dažų.
- Maišysim su kitom spalvom ir taip turėsim dar kelis skirtingus atspalvius – jau nusiraminęs mokė žmoną lemtingąjį vakarą, vis dar stebėdamasis, kad ginčo galima sakyti nebuvo ir jis gali ramiai dėstyti savo idėjas neskraidant knygoms ir porcelianui.

***
Bemaišant oranžinę spalvą su šiek tiek baltos, į kambarį įžengė ponia Klevienė. Ponas Klevas pašoko ant kojų, pamatęs, kad rankose ji laiko garuojančią keptuvę pilną bulvių, mat dar ne visai tikėjo, jog ji gali taip lengvai pasiduoti ir leisti nutraukti gydytojo paskirtą ilgametį spalvų terapijos kursą.
- Vėl sudegė. – ramiu balsu tarė ponia Klevienė, lyg užburta žiūrėdama į persiko spalvos dažus kibirėlyje ir galvodama: "Viešpatie!!! Kokia graži spalva! "
- Kas sudegė? – sunerimęs paklausė ponas Klevas.
- Rozetė. – neatitraukdama akių nuo kibirėlio, atsakė ponia Klevienė.
- Kuri? – atsidusęs paklausė ponas Klevas ir į kelnes nusišluostė rankas.
- Tavo mėgstamiausia. Jau penktą kartą per penkis metus. – atsakė ponia Klevienė ir, atidavusi dar karštą keptuvę vyrui į rankas, ėmė maišyti dažus.
Ponas Klevas virtuvės stalčiuje susirado žibintuvėlį ir po kelių minučių iš už šaldytuvo pasigirdo:
- Gegužės saldžiam kvaituly
sutikau aš gražuolę Rozetę.
Aš maniau, ji man bus meili,
o jinai pasirodė koketė…