Kristijonas, bet toli gražu ne Donelaitis

Sveiki visi. Aš esu duobkasys Kristijonas, kuris vaikystėje svajojo būti dievdirbiu, o apie grabduobes net juodžiausiomis akimirkomis nesusimąstydavo. Keistas tas gyvenimas, kuris prieš gerą dešimtmetį išvarė mane su kastuvu į kapines. O žemė dabar šalta. Na, nesakau, kad šiais laikais žemė visuomet šalta, greičiau sena ir pavargus nuo nesuskaičiuojamo kiekio negyvėlių, kurie neturi kur daugiau glaustis. Tik raustis. Po žeme. Nors, tiesą sakant, aš juos ten nuleidžiu ir duobę už juos išrausiu. Ką ten su juo ginčysies, - kasu ir viskas.
O žemė mažu ledinė. Paskutines savaites taip užspirgino, jog net kastuvo nebereikia, tenka kirstuvu kirst. Mūsų kapinaitės nedidelės, dirbam čia tik mudu su Rapolu. Keistas tasai Rapolas, taip pyksta kai kažkas numiršta. O atgula dabar jauni ir seni, lyg maras koks ar pasiutimas. Štai, šią savaitę tokią gražią negyvėlę laidojom, neženota dar, tai tėvukas ant vainiko nuometą pritaisė, - bus tenai su kuo jaunikius vilioti. Sako, buvus pasiutus merga.
Kur čia dabar tą velėną įkirsi, plušom su Rapolu gerą pusdienį. Tai tas vis žemelės atsiprašinėjo, kad taip įžūliai vidun braunamės, neprašytą viešnią brukam. Kvailas tas Rapolas, anksčiau prie butelio vis pasakodavo, kad kur duobė – žemei žaizda, užkasei kapą, vis tiek žemei rona liko. Seniau, sako, nieks negyvėliais žemelės nenuodydavo, keldavo į medžius, skrynion dėdavo, degdavo šventa ugnimi. Gerbdavo antai tą, kuri duoną duodavo…
Netikiu aš juo nė per nago juodymą, prisigalvoja čia vis. Kur tai matyta, kad kas negyvėlį medin keltų. Nebent tik pakaruoklis koks kybo, bet ir tas laukia kol kas nukels.
Mačiau ryte kaminkrėčio kapas įgriuvo, eisiu užtaisysiu dar su šviesa. Tebūnie lengva jam žemelė.