Birželio naktys

Žolės, žolės
sapne šniokščia.
Žydras oras,
žalias oras.
Juo čiuožia dvi
karvelių plunksnos.

Velniažmogio ausys žalios,
už jo kojų - šalta, gili ertmė,
ir lūpomis mėnulio šviesa laša,
iškiliu smakru žemyn...

Lapai žvangėdami griūna
sienomis, o kitur lapų lėlės
šoka minkščiau, švelniau, tyliau,
labai žalias birželio audeklas
vyniojasi, nuo obelų viršūnės blankios,
rausvos šviesos sėda ant krūmų;
birželio naktys, naktys birželio
su dangumi, su tavo plaukais
žėri kaip kraujas tyras,
ir mėlynas vėjas neša
sidabrinių šunų kauksmą į erdvę.

Ilgu, ilgu, ilgu.
Per lietų miegas tamsesnis
po sunkiu kailiu.
Birželio naktys ilgos,
naktys birželio, kur spindi
laimingi plaukai su mėlynu vėju.
Ir ne man tos naktys,
dangus bežvaigždis,
ne man šuolis į mėnesieną,
ne man ilgesys šventas,
čia - tik tvankuma per lietų,
ir girtas, svaigus šnabždesys.
Birželio naktys už stiklo
ir žolės švelnios, jų skridimas
per miegus, ir žvaigždės bekojės.
Jos spindi, bet nerėkia.
Tvankuma, šiltas garavimas žodžių,
ir toks tolimas klyksmas, tolimas,
vos girdimas maldavimas.
Birželio naktys baltos,
ne čia, kitur - danguje.

Oras, panašus į dervą,
užlies mano veidą,
ir baltų varlių šokis
po mano kūną
bus begalinis,
ir oras juodas su griaustiniu,
ir žaibas su lietumi troškiu,
su žodžiais, jų švilpesiu,
išeis iš manęs, o paskui -
tik baltų varlių šokis begalinis.
Lietus, lietus, lietus.

Šešėliai žali, žydri,
šalvos miego žolės,
ten užsnūdę plaukai
ir melodinga tyla,
tik lapai verkia už lango,
o birželio naktys be šviesos,
o birželio naktys, danguje
                                    sninga.