vieną dieną petriukas nustojo žiūrėti televizorių

vieną dieną petriukas nustojo žiūrėti televizorių, nes pagalvojo, kad per tai nemato gyvenimo. nustojo rašyti internete apie save anekdotus, nes pagalvojo, kad per tai nemato gyvenimo. nustojo eiti su jonu į čiuožyklą, nes pagalvojo, kad per tai nemato gyvenimo. nes kai tik pajusdavo tuštumą širdyje, įsijungdavo televizorių, rašydavo anekdotus arba eidavo su jonu į čiuožyklą.
<br>
<br>kol pagalvojo, kad jam čiuožyklos neužtenka. kol suprato, kad pateko į kitą tuštumą, kuri nėra gyvenimas. ir pagalvojo, jog gyvenimas slypi po ta tuštuma, nuo kurios bėgo, o ne ta, į kurią pabėgo. ir sumanė tą paslaptį atskleisti.
<br>
<br>atsisėdo ir nieko neveikė, tik kvėpavo. ir dar žiūrėjo. ir dar galvojo. ir dar pritrėškė uodą. kai pavargo nuo tuštumos, nuėjo skaityti laikraščių. tačiau kitą dieną vėl atsisėdo traiškyti uodų. pritrėškęs tris, vėl pavargo. po kelių dienų pagalvojo, kad per tokį sėdėjimą nemato gyvenimo. kad tai ne ta tuštuma.
<br>
<br>gyveno petriukas sau toliau, rašydamas anekdotus, traiškydamas uodus, skaitydamas knygas apie žmones, auginančius bites ar naikinančius tarakonus, ir laukė, kol užaugs. sunku buvo jausti tuštumą kiekvieną dieną ir laukti.
<br>
<br>kuo daugiau laukė, tuo daugiau matė. kuo daugiau matė, tuo daugiau minčių patyrė. kuo daugiau minčių patyrė, tuo daugiau jausmų jautė. kuo daugiau buvo minčių ir jausmų ir kuo jie buvo įvairesni, tuo aiškiau petriukas suvokė, kas jis nėra. ir tuo daugiau paslapties jautė savyje. ir tuštuma nedingo. bet toji tuštuma, toji paslaptis nebebuvo vientisa. plokštumos virsdavo kvadratais, kvadratai virsdavo kubais, mintys ir jausmai virsdavo idėjomis, paslaptis buvo tuštuma su veidu.
<br>