Nusiimk šiąnakt laikrodžius

AUTOBUSAS nr. 8

Aš pasilenkiu. tikriausiai dėl to esu kuprota. Vaikinai sako, kad ne, bet aš juk žinau - esu kuprota. Lenkiuosi darbe, nes noriu kalusytis vos girdimų "Radiohead". Mąstau, kad šiandien paskutinis kartas, po to nesilankstysiu - kenkia nugarai. Net akimirkai suabejoju - gal geriau pradėti nuo šiandien? Mama ir tėtis visąlaik kartodavo, kad pradėti reikia nuo šiandien. Vis tiek pasilenkiau.
Kolonėlė stovi po stalu. Gal būtų įmanoma padaryti patogiau, bet aš nemoku elgtis su technika. Technika yra blogis, skaičiau kažkokioj knygoj ir įsiminiau. Labai svarbu, ką perskaitai knygose dėtis į galvą. Taip mane mokė mama. Bet kartais abejoju šituo sakiniu, nes jei ne technika, negalėčiau tupėti po stalu ir klausytis.
Labiausiai man patinka Karma Police.  Šiai grojant pritraukiu kojas arčiau ir atlošiu galvą. Aš norėčiau tai padaryti gracingai, kaip iš video klipo, bet nemoku ir esu nerangi. Dažniausiai atsimušu galva į stalą. Tada pusę dienos labai bijau, nes žinau jog smegenų sutrenkimas labai pavojingas dalykas - jei man taip nutiktų, nežinau ką daryčiau.
Bet vėl lenkiuosi. Lendu po stalu ir dažniausiai išsitepu. Niekis, nusivalau. Dabar vėl noriu verkti, nes pailgino mano darbo valandas ir išsiuntė į punktą, kuriame nėra kolonėlių ir patalpa man per maža. Po stalu palįsti neišeina. Ir aš ten būti bijau, bet teks būti ištisas aštuonias dienas po dvylika valandų. Kur reikės slėptis?


Einu gatve ir alsuoju. Keistas jausmas. Šaltyje mano iškvėptas drėgnas oras virsta garais. Ir aš specialiai alsuoju giliau. Širdis suspurda ir pradeda durti šiek tiek žemiau po liemenėle. Tik iš dešinės pusės. Nulenkiu galvą. Vėl pakeliu ir išpučiu karštą orą kaip cigaretės dūmus.  Duria. Nebegaliu daugiau taip alsuoti, gerklė sustiro.


Atvažiuoja mano autobusas. 8. Iš toli šviečia skaičius, žymeklis. Įlipu. durys skausmingai trinkteli. Išsiduodu. Balsu. Keleiviai abejingai mesteli žvilgsnius. Jie visad taip daro, kasdieną, kai tik įlipu. MAXIMOS kalėjimas, kita stotelė VĖTRUNGĖS PASAŽO areštinė... VĖTRUNGĖS PASAŽO areštinė, kita stotelė SUZOMBĖJUSIO MIESTO centras... Keisti stotelių pavadinimai. Galvoju, gal tai tik mano galvoje jie tokie. Apsižvalgau, niekas nieko nepastebėjo, viskas kaip visada. nulenkiu galvą. Vėl. Pastebėjau, jog paskutiniu metu taip darau. Ir tai man nepatinka.


NAMAI, paskutinė maršruto stotelė. Klusniai išlipu ir vilkdama kojas pėdinu. Autobusas pralėkė pro šalį įrėždamas sniege vežias. Snigo smarkiai ir aš papuoliau į snaigių sūkurį. Bandžiau sustabdyti akimirką, kaip buvau mačiusi filmuose, kas įsijungia muzika ir vaizdas pradedamas rodyti iš visų pusių, sukantis ir taip toliau. Labiausiai tai būdinga scenoms su Džulja Roberts ir Ričardu Geeru. Bet muzika neįsijungė ir aš nevirtau Džulja Roberts. Aplink nesimatė ir Ričardo Geero. Nemačiau reikalo jo laukti, tad po truputį slinkau namų link.


Atsirakinau duris ir jau girdžiu tą kvailą muziką - nemėgstu Chimeros už tai, kad amžinai leidžia savo industrial arba gothic. Be jokios abejonės, dar ir gyvena tuo ritmu - taip mąsto - taip šypsosi - taip šukuoja plaukus ir valo dantis. Aš nemoku taip. Cimpinu į kambarį ir visu garsu įsijungiu Karma Police. Tai skatina mano vegetaciją. Paskutiniu metu nusprendžiau - jog jau visą gyvenimą vegetuoju - šukuodama plaukus - valydama dantis - nesišypsodama (o taip, aš nemėgstu šypsotis, nemėgstu, ne). Vegetuojančiais judesiais braukiu plaukus nuo kaktos - tai labai romantiška. Man patinka būti vienai su romantika.
Mano mintis nutraukia Chimera:
- LabastaikaipsekėsidarbasEikTukokianuostabišiandiendienalaukiaketuriosišeiginės.
Aš jai niekad neatsakinėju - ji šito nepastebi. Išspaudžiu lūpų kraštų timptelėjimą, labai nevykęs - nuduodu - esu pavargusi.
- PavargaijoaširgibetašjukdirbuilgiauvisavalandaužTaveosekmadieniaisnettrimis.
Aah, atsidūstu. Nieko neatsakau arba atsakau - bet nežinau - mechaniškai, tikriausiai tai, ką turėčiau atsakyti. Tokiais atvejais nieko negalvoju.
Išeinu į vonią - ten jaučiuosi gana privačiai, tik girdisi muzika. Įsijungiu vidinį Radiohead. Dainuodama nešukuoju plaukų, jie visąlaik pasišiaušę - mano akys visada liūdnos. Priešingai nei Chimeros (jei man tai rūpėtų, pasakyčiau, kad pravardė pati kvailiausia visų mano girdėtų) jos kažkokios negyvybingos. Pavandenijusios ir duobėse.
Tai tik kol kas - aš nežinau kas man nutiko - aš pati duobėje ir kol kas  - tai tik kol kas man užtenka pasilenkti po stalu.


Pareina dar vienas šių namų gyventojas. Rusas. Vienas iš dviejų. Kalba visų nesusipratimų  šaltinis, todėl mes dažnai nesusišnekam, nors abi pusės moka ir rusiškai ir lietuviškai. Vienas iš jų protingas, bet užsispyręs ožys, todėl aš jį gerbiu. Kitas nevykėlis, ištižėlis, nevyriškas gan gerai apie savo galvojantis nelaimingas altruistas. Jo gerbti neįmanoma. Ir prie viso šito mano kambary gyvenanti gotė. Ideali kompanija.
Girdžiu beldimą i vonios duris:
- Ar tu vanioj?
Vonioj. Hrr.
- Aš atniašiau slyvų.
Puiku, išklausiau. Dabar visi galėtų mane palikti ramybėje. Pavandenijusios akys lėtai lakstydamos į šalis pastebi aptaškytą lapą. Iš savo tualeto spintelės išsitraukiu oranžinį rašiklį ant kurio rusiškas užrašas - "Juščenko". Paklaksiu juo minutę. Nesigaudau laike, gal ilgiau..  Chimera manęs klausinėja, kodėl aš laikau tušinuką MŪSŲ tualetinėje spintelėje - aš SAVO spintelėje laikau tušinuką, nes turiu keistą polinkį rašyti. Keverzoti. Aš tai vadinu keverzojimu.

Atsigulu ant vonios grindų pasiklojusi nešvarius skalbinius. Nemėgstu vaikinų už tai, kad jie nuolat meluoja, jog aš nekuprota ir vonioj palieka savo smirdinčias kojines.
Graužiu tušinuką, kramtau, kol nudryksta seilė - ant Deniso maikutės. Pariečiu kojas po savimi ir galvoju, jog tuoj sprogsiu  nuo nieko neveikimo.

Atrakinusi dureles iškišu galvą ir apsidairau, kaip tai daro vagys iš filmų. Prisėlinu prie laukujų durų ir pačiupusi striukę išsrpunku lauk. Mane pasiveja šūksnių "Kurbėgi... " nuotrupos. Atsakau tyla ir išeinu į ją.

O lauke prisnigo. Įsėdu į autobusą. Aštuntą. Durys trinkteli bet jau nebeskausmingai. Išsiduodu. Balsu. Bet tai tik dėl įpročio. Keleiviai apsimeta nepastebį, ir atmosfera keičiasi. Timpteli mano lūpų kampučiai.

Išsitraukiu nukramtytą tušinuką ir neskubėdama, beveik šypsodamasi pamąstau akimirką, ar brolis neišvadintų manęs kvaila už tą poelgį, kurį ketinu padaryti. Jis visada labai skeptiškai reaguoja į žmones, darančius nesąmones. Mano brolis racionalus ir rimtas. Talentingas bei protingas. Ir labai mane myli.

Ilgai ieškau popieriaus skiautės. Lėtai. Mėgaujuosi tarsi apsvaigusiu laiku. Nežinau, kas pavogė mano paskutines akimirkas - jos dingo, nes atsipeikėju autobusui sukant namų link. Ant sėdynės palieku raštelį - susitikime sapne.


SAPNŲ ŠALIS - paskutinė maršruto stotelė. Išlipu. Beveik šypsausi. Viduj. Beveik norėčiau išmokti šypsotis, nes žmonės kurie gerų akių ir šypsosi visada labai gražūs. Beveik. O aš nesu graži. Nors vaikinai taip sako. Dar vaikinai palieka nešvarias kojines vonioj, nors tvirtina, kad ten ne jų. Netikiu, kad Chimera nešioja keturiasdešimt trečią dydį. Todėl manau, kad nesu graži.

Krebžteli metaliniai raktai rantytų kvepiančių medinių durų paviršių. Namuose tamsu. Velkuosi striukę ir negaliu patikėti laime, kad šįvakar miegoti galėsiu tyloje. Gal kažkas atsilieps į mano skelbimą ir bus pirmasis pažinčių klubo "www. pazintys. sapnai. lt" narys?  Širdis sutuksėjo greičiau. labai nemėgstu, kai taip atsitinka, aš pradedu kaži ko jaudintis ir labai blaškausi..

Miegamojo durys nė negirgžtelėjo. Seniai įpratau gerbti aplinkinių sapnus...































VASARIO 13


Nelabai mėgstu rytų, kai tu nori miego, o žadintuvas konstatuoja, kad laikas į darbą. Atsisėdu prie stalo ir bereikšme veido išraiška žiūriu prieš save. Kramtau, gurkšnoju. Nežinau. Tokiu metu šie nereikšimngi dalykai atminty neužsifiksuoja.

Iš vonios išbėga Chimera:
-Labasrytas, kaipmiegojai, aštaipuikiai, žinoknaktįgirdėjaukaiptyliaikažkąkalbėjai, taipirnesuprataumeldeisiarsapnavai. Noriblynų?
Hrr. Mane erzina ta greitakalbė. Dar nekenčiu, kai kalbama su tokiu įkarščiu - net spjaudomasi. Bereikšmiai žodžiai. Aš tikiu, kad žodžiams, kaip ir viskam duotas limitas. Esu taupi.

Taip, tokiomis akimirkomis norisi žiūrėti nieko nematančiomis akimis ir gerti arbatą. klausyti muzikos - jos KLAUSYTI moku tik ryte. 

Sunku pasakyti, ką tada galvoju. Dažniausiai pradedu mąstyti apie tai, kad tokiai rytais nieko negalvoju.

Būna rytų, kai galvoju, kaip viskas blogai. Bet mama mane mokė taip negalvoti, nes taip nėra. Kol turiu rankas ir kojas viskas puiku. Ta mintis kartais, gal net retkarčiais guodžia.

Dar aš galvoju apie pasaulį ir jo didumą. Apie tai, kodėl man patinka žiūrėti į žmones ir mėginti įsivaizduoti ką jie galvoja.

Bet dažniausiai galvoju apie meilę.
Aš jos nesuprantu. Nežinau kaip reiktų ją pajausti.
Man atrodo, kad meilė - tai išgalvotas dalykas, ir niekas dar jos nepatyrė. Tik giriasi.
Kokia meilė gali būt pasauly, kuriame tiksi laikrodžiai. Mama juokdaviosi iš tokių mano samprotavimų, bet tai tiesa.

O šiandien rytą aš negalvoju nieko.

Miegojau pernelyg mažai, kad galėčiau prisiminti sapnus. Vos išspaudžiu, jog šiąnakt sapnavau vonią ir kriauklę, prausiausi. Matyt ruošiausi susitikimui, gal kitąnakt?

Iš nusivylimo sučiaupusi lūpas einu purvinu kilimu. Dar viena kojinė. Dieve, kaip nemėgstu vaikinų netvarkos. Jiems patinka, kai kažkas jais rūpinasi. Bet aš nenoriu nei jų rūpesčio. Nei pati rūpintis. Man reikia išlipti iš duobės.
Užkliūvu už atidarytos Deniso spintos. Taip skaudžiai susimušu pirštą, kad išrieda didžiulė ašara. Atsisėdu nė necyptelėjusi ir užsimerkusi kramtau lūpas. Iš spintos pasipila krūvos popierių.
Iki šiol svarstau, kaip smalsumas gali nugalėti skausmą - atsargiai, kaip šventenybę, imu popierius. Liečiu pirštais. tikriausiai mano brolis juokųsi iš šios situacijos, bet .. de javu

Krūva dokumentu stambiais užrašais, Gruodžio 17, Sausio 6, VASARIO 13...
Prisiminiau. Net kvapą užgniaužė.

***
16: 47 Vasario 13dieną. Renkuosi tryliktą.
Aiškiai matau parašytas raides, ir įsivaizduoju užmerktas akis. ŽINAU, kad kažkas kažkur NETOLIESE. Aš nežinau kiek valandų ir neskaičiuoju laiko. Niekada. Bijau, kad žmogaus, kurio man reikės laikas bus kitoks, skirtingas, ir mes negalėsime vienas kito suprasti. Rašau ant popieriaus. Oranžiniu "Juščenko". Man sunku žiūrėti į pirštus. Jie tarsi nupiešti, bet labai dailūs.
Tu šaipaisi. Trylikta diena taip toli. Tu šaipaisi. Sakau atvirai - aš visad atvira sniegui ir Tau - aš noriu susitikti, bet Tu šaipaisi...
Kai tik baigiu rašyti tekstą lapelis išnyksta. Iš kažkur ant rankų atsiranda Ignas. Toks katino vardas. Niekad nemėgau katinų. Jie pasipūtę, netikri, akys jų negražios. Veidmainiški. Aš jiems nemeluoju ir nepataikauju, todėl katinai manęs nemėgsta. Aš net bijau jų. Atsargiai stebiu Igną. Betyrinėjant laikas eina greičiau. Tik akimirką mėginau jį užčiuopti - ne, laiko nėra. Bent jau šiame kambary.
16: 56Labai rimtai ir  aš. Tiesiog maištininkas esu. Gali  paskirti savo datą. Et,  taip negera pasidarė, tikrai nenorėjau, patinka man  šis skaičius.
Timptelėjo lūpų kampučiai. Nesu pašaipos objektas. (Kartais tai man svarbu, nors džniausiai ne). Net pavartau "Juščenko" rankoj,
Tuomet ruoškis, žinai, kad ruoštis reikia ilgai. Kiek daug norėčiau Tavęs paklausti, dabar pradedu galvoti, jog geriau palaukti susitikimo. Ruošos metu visąlaik galvoju apie tai, kad neužsikirsčiau ir nesugadinčiau visko. Visuomet, kai šneku su žmogum, bijau kad neturėsiu ką jam pasakyti arba atsakyti ir tarp mūsų tvyros nebendraujanti tyla. Bijau, kad žiūrėsime vienas į ktą nusivylę. ... Nusiimk laikrodį nuo rankos - sapne jis bevertis, aš bijau laikrodžių.
Galvojau kažką pridėti, bet apsidairius pamačiau, jog popierius dingo.  Ignas glaustėsi. Neatsispyriau pagundai paliesti jo blizgų kailį. Dar akimirka. Užmiršau antipatiją katinų šeimai. Po Igno pilvu.
Bijojau, kad JIS sureaguos į pastabą apie laiką. Pamanys, kad aš bailė. O kas, jei nesupras - nepripažins laiko reliatyvumo?
Jau seniai žinojau: nakties beprotybe dalinsiuos tik su tuo, kuris pasakys: "Nusiimk šiąnakt laikrodžius. " Be daugtaškių. 
16: 58 Einu gerti dar 0, 5l  arbatos. Jei nepaskirsi datos,  tebūnie Vasario 5d. Palieku šypsniuką, kvepiantį šiluma, augti vazonėlyje. Lauks Tavęs.
Suraukiau antakius - erdvė man netiko. Skirtingai negu laiką, ją tvarkyti išmokau. 
Kokią arbatą labiausiai mėgsti? Vasario 5dieną...
Žinutė nebuvo baigta, todėl tvirtai gniaužiojau pirštais lapelį, berods įplėšiau kampe. Tik dabar pastebėjau, kad aš traukiny. Detalių įžiūrėti negalėjau, bet supratau, jog jis rusiškas, aš kažkur Rusijoj ir apsidžiaugiau, kad galbūt aš važiuoju į Vladivostoką. Septynios paros be sustojimo. Laukiu vieno - kai durys atsidarys išgirsiu susenusias, negražių pirštų bobulytes šūkčiojančias: "Beliaši, s kapustami, beliaši s miasoi... " ir nupirksiu vieną. Kaip lengva sapne pildyti svajones. Pajaučiu dilgčiojimą kairėje rankoje - Ignas braižosi. Atsimenu lapelį.
Kodėl nesusitikus šiąnakt? Šiandien vasario ketvirta - šiąnakt penkta. Jei taip, tebūnie.
Atlošiu galvą kaip darau klausydama Karma Police. Čia nepavojinga. Neįsidaužiu. Į kupė įlipa žmogysta. Keista. Neįžiūriu žmogaus veido. Viskas atrodo piešta. Veidas nuštrichuotais tamsiai. Aš nebijau to žmogaus. Kažkodėl šitame sapne nejaučiu baimės. Stabteliu. Reikia susikaupti...
17: 04Ruoštis, atverti duris į savo  vidų... Ruoštis, gal ką  ypatingo reikia daryti?
Taip. Tu galvoji tai paprasta?
Akys užkliūva už datos. Kodėl visi žmonės turi laiką, o aš ne? Negalėjau nepastebėti, JIS parašė 17: 04. Vadinasi vakaras, ankstus. Pro kupė langus nieko nematyti, tik tamsos apdrabstyta balta. Aš Rusijoj. Galimas daiktas, kad dabar 17: 04. Palengva pradedu jausti menkutį susijaudinimą. Nemėgstu šito.
17: Gerai šią naktį. Tik  kada pas Hipną keliauti? Ar Tu turi  savo mylimą medį?
Vėl pagalvoju, jog iš manęs šaipomasi. Ar aš elgiuosi kvailai? Man brolis sako, kad aš dažnai mąstau paranojiškai. Gali būti. Bandau vyti tas mintis šalin, bet dar nemoku. Skaičiuoju iki penkių - nepadeda. Tas nemalonus jausmas stiprėja. Aštrus dilgtelėjimas. Ignas rodo geltoną skiautę.
17: Nekvailai tikrai:),  smagu ruoštis:). Myliu beržus,  naktimis juos apkabinu, pabučiuoju,  klausau kaip plaka sumedėjusi širdis.
Dilgčiojimą nustelbia jaudulys. Medžio draugija dalinčiausi tik su tuo, kuris prisiglaudęs prie kamieno žinotų, jog jo, beržo sumedėjusi širdis plaka manąjai. Sinchroniškai.
Pradėjau galvoti apie medžius. Medžiai man patinka. Medžiai geresni už žmones. Turiu mėgstamiausią medį. Kartais autostopu važiuoju prie jo, prisiglaudžiu ir grįžtu atgal.
Galvoju apie tą medį. Sėdžiu po juo iki aušros. Mąstau, jog viskas čia per sudėtinga tokiai primityviai būtybei kaip aš. Tada veju tiokias mintis šalin. Mama sakydavo, kad šitaip galvoja tik paaugliai. Aš jau seniai ne paauglė ir šitaip galvoti man nederėtų.
Ir dar mama kartodavo, kad aš ypatinga. Jei taip, aš manau, akd man pasidaro sunku tą ypatingumą turėti vienai. Todėl kaskart trinktelėjusi mašinos dureles bėgu su dalele jo medžiui.
17: Pabučiuoja į kaktą.  Tavo rankos labai  šiltos. Gerai, kai apkabini.
Staiga visur padvelkia šiluma ir taip gera pasidaro... .
Priglaudžiau prie  savęs . Žinai,   man  patinka nešti žmones naktyje. Turiu keliauti.
Parašyk. Jausmas ypatingas  liko viduje, lyg kas paglostęs  būtų.
Datos nebuvo....