Lėktuvas į Romą

Kai miegamajame nuskambėjo žadintuvas, Eleonora jau baigė ruošti vyrui pusryčius. Kaip ir kiekvieną rytą jau daugelį metų. Tik dabar be įprastų pusryčių ir kavos puodelio ji pastatė ant stalo stiklinę vitaminizuoto gėrimo. Nuo to laiko, kai prieš pusę metų Ričardas tapo Visuomenės planavimo departamento vadovu, vargšeliui tenka tiek dirbti, kad jis grįžta namo visiškai išsekęs. Bet ir namuose jam neduoda ramybės: telefono skambučiai, pranešimai, faksai, žurnalistų apsilankymai… Eleonora su didžiuliu vargu iškovojo vyrui pelnytas miego valandas ir vieną išeiginę. Taip, nelengva dirbti visuomenės labui, nuolat vykdant slaptas Vyriausybės užduotis. Tokias slaptas, kad jis net jai apie jas nepasakoja.
Laukdama, kol vyras ateis pusryčiauti, Eleonora atsivertė rytinį laikraštį. Pirmajame puslapyje, kaip paprastai, buvo ypatingi pranešimai: vėl lėktuvo avarija. Žuvo visi keleiviai ir įgulos nariai. Sprogimas prekybos centre „Orbita”. 24 žuvusieji, virš šimto sužeistų. Deja, nė viena diena nepraeina be tokių pranešimų. O dar tas baisus naujas virusas! Kasdien dešimtys aukų…
Kaip visada, Ričardas įėjo į valgomąjį žvalus, energingas. Eleonora padėjo laikraštį į šalį.
- Ką gero rašo? – pasidomėjo Ričardas.
- Naujienos nekokios… - Ji padėjo laikraštį į šalį. – Tau skambino iš televizijos. Dėl interviu su profesorium Gloku.
- Ir ką?
- Kaip ir prašei, šiandien trečią. Su profesorium jie jau susitarė. O kas tas Glokas?
- A, iš Genetikos instituto.
- Tas, kuris užsiima ilgaamžiškumu? Įdomu, reikės pasižiūrėti. Jie ten rimtai dirba. Įsivaizduoji, jei gyventume praeitame amžiuje, jau greitai mus išvarytų į pensiją. O dabar? Aš net dar turiu močiutę! Sausio mėnesį jai sukaks šimtas ketveri.
- Manau, kad tai dar ne riba. Iki šimto trisdešimties tikrai nugyvensim, senute.
Eleonora nusijuokė, bet tuoj pat užsikirto. Atrodė, kažkas jai kelia nerimą.
- Kas yra? – paklausė vyras.
- Nieko, šiaip… Vakar buvau ligoninėje. Lankiau vaikus, kurie per stebuklą liko gyvi po tos katastrofos. Prisimeni, kai traukinys nuriedėjo nuo bėgių?
- Taip, baisi avarija. Juk ten buvo daug vaikų?
- Jie grįžo iš vaikų festivalio. Daugelis žuvo.
- Gaila, kad neįmanoma apsaugoti nuo tokių nelaimių bent jau vaikų. Jei būčiau žinojęs…
- Ką būtum žinojęs?
- Ne, nieko. Na, man jau metas. Iki, brangioji.
- Iki vakaro.

Kai Eleonora įjungė televizorių, profesorius Glokas, neaukštas senukas su akiniais, jau samprotavo apie paskutinius mokslo pasiekimus.
- Pasiekimai genų ir ląstelių inžinerijos bei nanotechnologijos srityje leido mums prailginti žmonių gyvenimo trukmę keliais dešimtmečiais. Tai, kas visais laikais atrodė fantastiška, dabar tapo realu. Tai didžiulis šuolis.
- Sakykite, profesoriau, o kokia prognozė ateičiai? Žmonės nuo seno svajojo būti nemirtingi. Ar gali išsipildyti ir ši žmonijos svajonė?
- Na, apie tai kol kas anksti kalbėti. Bet žinoma, mūsų institutas nesustos ties tuo, kas jau pasiekta. Turime pagrindo tikėtis, kad mūsų anūkai ir proanūkiai gyvens dar dviem – trim dešimtmečiais ilgiau, tai yra, 160-180 metų.
- Na, o ką daryti, jei Žemėje bus per daug gyventojų? Juk žinoma, kad jau dabar daugelyje šalių taip tankiai gyvenama…
- O, šie duomenys labai perdėti. – Atrodė, profesorius kažkaip pagyvėjo, lyg laukė tokio klausimo. – Dėl to nesijaudinkite. Esu tikras, kad mūsų planetoje vietos užteks visiems. Matote…
Kitame kambaryje sučirškėjo telefonas, ir Eleonora nuskubėjo ten. Skambino duktė. Jiedu su vyru (abu gydytojai) turi skubiai išvykti į vieną iš regionų, kur naujas virusas plinta neapsakomai greitai. Reikia atlikti tyrimus ir imtis visų priemonių epidemijai sustabdyti.
- Kitaip greit virusas pasieks ir mus, - sakė duktė. – Išvykstame poryt. Tik nežinau, ką daryti su Mažyle. Ar negalėtum kuriam laikui pasiimti ją pas save? Jei tai nelabai tave apsunkins. Tik dviem savaitėms.
- Viešpatie, žinoma! Atskrisiu kiek galėdama greičiau, gal net šiandien. Tuo pačiu pagaliau aplankysiu ir jus.
Eleonora iš karto paskambino į aviakompaniją ir užsisakė bilietą. Reisas 20. 30. Puiku, pakanka laiko susiruošti.
Ji surinko Ričardo darbo telefoną. Atsakė sekretorė. Jis svarbiame pasitarime. Paskambinkite vėliau.

Eleonora ruošėsi į kelionę. Užėjusi į vonią kažko pasiimti, pažvelgė į veidrodį ir nusišypsojo savo atvaizdui. Akys blizga, veidas lygut lygutėlis. O juk ji jau senelė. Ir vis dar priešaky bent pusė gyvenimo. Ji su užuojauta pagalvojo apie savo proseneles, tas moteris, kurios jos amžiuje buvo jau niekam nereikalingos ligotos senės. Kaip laiku ji gimė! Ji pamatys proanūkius ir jų vaikus. Kelios kartos dabar gali gyventi vienu metu? Penkios? Šešios? Ką ten kalbėjo tas profesorius? Kažką apie vietos trūkumą Žemėje… Ji nebaigė klausyti. Kažkodėl atminty iškilo rytinis pokalbis su vyru. „Jei būčiau žinojęs…”
Prieš žengdama pro duris, Eleonora jau kelintą kartą surinko vyro numerį. Niekas neatsakė. Mobilusis telefonas išjungtas. Ką gi, taip būdavo dažnai. Vadinasi, turi svarbių reikalų. Eleonora įjungė kompiuterį, surinko pranešimą ir nusiuntė vyrui elektroniniu paštu. Žinojo, kad jis kas vakarą perskaito žinutes.

Prisisegusi saugos diržą, kaip paprašė maloniai besišypsanti stiuardesė, Eleonora žiūrėjo į apačią, kur namai, upės, keliai vis mažėjo ir pagaliau pradingo už purios debesų vatos. Ji galvojo apie dukrą. Tūkstančiai tokių, kaip ji ir jos vyras, bando sustabdyti tą baisų virusą, neleisti epidemijai išplisti. Ir taip be galo. Nugalės šitą – atsiras kitas, trečias. Nauji, nežinomi, ir todėl baisūs. O visos tos katastrofos, sprogimai, teroro aktai, požeminiai smūgiai… Nejaugi taip tenka mokėti už ilgą amžių? Nejaugi tūkstančiai žmonių turi žūti tam, kad ji, Eleonora, nugyventų kažkieno metus? Ji vėl prisiminė profesorių Gloką. „Vietos trūkumas? Dėl to nesijaudinkite…” Tą interviu organizavo Ričardas. Kam? Kad nuramintų žmones, įtikintų, jog jie gyvens ilgai ir laimingai? „Jei būčiau žinojęs…” – ji vėl prisiminė jo žodžius. Ir dar kai ką. Kaip ji netyčia nugirdo vyro pokalbį telefonu: „Rytdienai paruoškite spaudai pranešimą apie žemės drebėjimą Turkijoje. Aukų skaičių patikslinsim. ” Ar gali būti?.. Kaip ji anksčiau nepagalvojo? Juk žemės drebėjimas įvyko kitą dieną. Vadinasi, apie jį žinojo? Ir galima buvo išgelbėti žmones? „Visuomenės planavimas”. Koks baisus žodžių junginys…
Eleonora pastebėjo, kad keleiviai kažkaip sunerimo. Iš tiesų, koks čia kvapas? Kas nors lydosi? Dega?


Elektroninis laikrodis kabinete rodė 20. 26. Dideli raudoni skaičiai.
Ričardas nepradėjo vakarieniauti vienas. Nutarė palaukti Eleonoros. Veikiausiai vėl užtruko kokioje labdaros akcijoje. O gal užėjo pas draugę išgerti arbatos, užsibuvo. Ričardas atsakė į kelis telefono skambučius, išsiuntė faksą. Įjungė kompiuterį. Surinko kodą, ir ekrane pasirodė jo darbo kalendorius. Šiandien antradienis, 22 diena. „Lėktuvas į Romą. 20. 30. Užsakyti pranešimą spaudai”. Jau užsakytas. Vadinasi, šiandien darbai baigti. Teliko patikrinti elektroninio pašto dėžutę.
Pirmas pranešimas nuo žmonos. Vadinasi, negalėjo prisiskambinti. „Mielasis, skubiai išskrendu į Romą. Grįšiu su Mažyle. Nesijaudink, paskui viską papasakosiu. Lėktuvas išskrenda 20. 30. Labai skubu. Bučiuoju…”
„Lėktuvas išskrenda 20. 30. ”
Staiga laikas pasidarė klampus ir tąsus, kaip būna sapnuose. Atrodė, praėjo amžinybė, kol Ričardas nukreipė žvilgsnį nuo monitoriaus į laikrodį. 20. 48. Skaičiai suvirpėjo ir susiliejo į didelę raudoną dėmę.