Dalius ryžtasi [Virtuvinio batlo]

Sveiki. Esu vardu Dalius. Dirbu stalium. Man trisdešimt treji. Nevedęs. Nuo pat pradžių skubu būti nuoširdus ir atviras, tikėdamasis, kad tai padės mane pažinti, o kaip atsaką į tai, gausiu progą pažinti Jus.
Turiu problemą. Iš tiesų, ne vieną, bet kad neišgąsdinčiau, sakysiu - dvi. Viena išplaukia iš kitos. Tuoj, užsirūkysiu ir papasakosiu, kas gi man nutiko.
Viskas prasidėjo, kai iš namų išėjo mano moteris. Aš ją labai mylėjau. Nešiodavau ant rankų ir droždavau klumpaites iš obels, mat buvo ji šokėja. Lengva, judri, lanksčiausio kūno. Vienas menkutis trūkumas tik, prieš kurį iš pradžių bandžiau aš užsimerkt, nejausti, buvo jos ledinės rankos. Kas kartą krūpteldavau, kai paliesdavo jinai mane, tačiau saldus švelnumas nugalėdavo tą šaltį ir bėgo metai. Net, sakyčiau, tapau karštesnio būdo, nei buvau prieš tai, ir tuo žavėjos artimieji bei draugai. O beje! Kaip puikiai ji tais piršteliais mokėjo suvynioti suši! Taigi, gyvenom mes ramiai, taupiau automobiliui ir aukso žiedui, o ji man skaidrino dienas.
Tačiau (būčiau nepatikėjęs, jei kas įspėjęs būtų) netikėtai viskas baigės. Ir štai dėl ko.
Vieną rytą pabudęs jos lovoj neradau. Virtuvėje, duše, balkone – niekur jos nebuvo. Pirmą kartą per septynerius metus. Tai buvo klaikus rugpjūtis. Karštis ir sausra. Tą vasarą netikusi mediena varė į bankrotą, gal tai kiek įtakojo santykius – ugniai plėstis tereikia gerų skiedrų, o to turėjom per akis… Taigi, žodžiu, tiesiai Jums sakau, tą rytą man siaubingai trūko šaltųjų mylimosios rankų. Pajutau dieglius ten, kur jų nebuvo – ant pečių ir nugaros, veido ir delnų. Skaudėjau visą dieną, kol vakaras atvėso, bet ji negrįžo. Beveik girdžiu Jus klausiant – kodėl nepuoliau jos ieškoti? Kodėl nesiėmiau konkrečių veiksmų? Juk gal kažkas nutiko? Per vieną dieną kartais nutinka šitiek daug, o kartais absoliučiai nieko. Patikėkit, bandžiau save įtikint, kad niekas nepasikeitė, nevyksta, tik kvailai sapnuoju ir tuoj pabusiu nuo jos šaltuko ‘bakst’. Išties, tą dieną nugyvenau aš kaip kvailys…
Taigi, tą patį vakarą, jau truputį atsigavęs, ėmiau jos laukti. Net sumaniau išvirti jai kompoto, atsigaivinti, kai sugrįš. Turėjau spanguolių, cinamono, imbiero ir citrinų. Mama tokį man virdavo, kai sirgdavau, ar būdavau nuliūdęs. Ir šįsyk tai atgaivino mano širdį. Tik nepaklauskit dabar, kam Jus varginu smulkmenom šitom! Esmė, kad, kai ėmiau tas spanguoles iš šaldytuvo, aš supratau, kodėl ir kur jinai išėjo! Nupirkti perdegusios jo lemputės. Juokiaus ilgai, juk vos neapkaltinau savęs ir vos neįžvelgiau santykiuose bėdos. Nė iš tolo! Ji tik prižiūrėjo mūsų namus. Ji mane mylėjo.  
Bėgo metai, daug dirbau, į kitas moteris nė nežiūrėjau, laukiau jos, buvau laimingas mylimiausias vyras. Kol štai vieną dieną sutikau Jus. Tokią aitrią ir karštą. Kai Jūsų žvilgsnyje panorau ištirpti, praregėjau. Susidėliojau visas blogybes. Kai ji išėjo, net klimatas pasikeitė, atšilo, lyg vienos nelaimės būtų buvę man per maža. Gyvenau kasdienėj karštinėj, pabusdamas kasnakt ant šaltų grindų. Ėmiau maitintis tik greitu maistu, o prekybos centruose iki šiol praleidžiu valandas stebėdamas elektros prekių skyrius. Supratau, kad taip gyventi nebenoriu. Noriu Jūsų.
Štai Jūs čia pat, irztanti vis labiau, nes nepaklūsta Jums tos lazdelės, o ir aš stebiu, gal net manote, kad kiek (parašyta neįskaitomai) ar net pašaipiai. Skubu baigti rašyti, nes jei atsistosite ir ugningai išeisite, ir nespėsiu (parašyta neįskaitomai) ir užsitrenks man visos durys.
Stalelis prie baro. Su viltim.