neurotinė asmenybė linkusi į priklausomybę

kai išėjau iš biuro
rūkiau kaip pamišęs
kol mano šlapimas nevirto pavasario pievų spalvos
ir moterys buvo atlaidumo muzika
ir piratinių vaizdajuosčių vertėjai slopino savo balsus
kad išliktų neatpažinti
kaip ir aš kartais
ir tie visi emigrantai
nepakenčiamos nenuoramos
ir sugrįžęs iš šalčio šildžiau save iš vidaus gerdamas karštą arbatą
mano ašara atsirado kaip ištirpdintos snaigės padarinys
taip kaip vaikas tapo motinos skausmo padariniu
ir taip stebinančiai mes slopinome savyje savo troškimus
mes išvengėme bendravardiklio
kaip per ateistų ir religinių fanatikų susitikimą
štai taip mes ir gyvenome
su savo baimėmis ir mažai ką besuprasdami
dėl žiemos žemės kalbos nesklandumų