Kamštis

Didžiulis gauruotas šuo nematė jį supančių automobilių. Tiesą sakant, jis jau senokai nieko nebeįžiūrėjo.Keletą kartų smarkiai susitrenkė. Paskui ėmė mažiau blaškytis ir snukiu bumptelėjęs į metalą tik dar labiau sutrikdavo, dairydavosi lyg atsiprašydamas, šiepėsi. Ausys melavo. Akys irgi melavo. Nepaliaujamai siuntė visiškai nesuvokiamus signalus.
      Bumpt į mašinos šoną. Pabruko uodegą, rudos akys sudrėko.
Žmogus Iš Raudonos Audi nejaukiai apsidairė. Ar niekas nematė. Turbūt ne. Visi užsiėmę savo reikalais: krapštosi užmiegotas akis, dažosi lūpas prieš atvykdami darbovietėn. Kaip kiekvieną mielą rytą, įstrigus didžiojoje sankryžoje. O jis tik truputį pravėrė duris ir greitai išstūmė senį lauk.
Negerai, jei kas pastebėjo. Tasai be nuovokos šlitiniuojantis šunėkas pridarytų jam gėdos. Akimirką net pasigailėjo išmetęs jį čia, o ne nuvežęs už miesto, kaip buvo žadėjęs. Velniop. Žmogus Iš Raudonos Audi nemėgo knaisiotis antraeiliuose dalykuose. „Taip bus geriau“, pagalvojo. „Greičiau. Abiem.“
Šuo pradingo automobilių labirinte. Žmogus Iš Raudonos Audi lengviau atsikvėpė.
Gurkštelėjo kavos iš vienkartinio puodelio. Gerokai pravėsusi. Tie kamščiai jau ima erzinti.