Nevertė

Ji pabudo. O gal tiesio atsimerkė. Aplink tamsa ir girdėti šurmulys. Kaip ir tikimąsi iš įvairių būtybių tokioje situacijoje, pirmoji jos mintis buvo „Kur aš? “. Tik tada ji pagalvojo „Ir kas aš? “.
  Gerai įsiklausius, buvo galima išgirsti ganėtinai tylius garsus „pyp“, bet ji nežinojo ar sakyti ganėtinai tylius, ar ganėtinai garsius, nes neturėjo su kuo lyginti. Kai Ji įprato prie tamsos, pabandė apsižvalgyti. Tada suprato, kad nieko nebus. Ji negali judėti. Turbūt neturi tam skirtų organų, Natūralu, kad apėmė šiokia tokia baimė ir sumišimas. Bet tada Ji įsijautė į savo klausą ir vėl užsimerkė. Girdėjosi žingsniai, balsai.
- Ar gali patikėti, - tarė keista, džeržgiančio balso ypata, - kiek aš už visą tai aš sumokėsiu!
-    Įdomu, įdomu, - pritarė žemo tembro savininkas, - aš nerasčiau tokių pigių prekių.
Aha! Prekių. Vadinasi Ji yra kažkokioje prekyvietėje. Logika, mielieji, paprasčiausia logika. Bet jei Ji yra prekyvietėje, Ji turi turėti kažkokią su prekyba susijusią paskirtį. Tačiau, jei Ji nėra pirkėja (tai nustatyta remiantis faktu, kad Ji neturi judėjimui skirtų organų. O jų neturint, ką nors įsigyti būtų sunkoka. Ypač, kai nieko aplink nematai, na, žinoma, išskyrus tamsą, kurią reikia paminėti, jei nenorime su ja pyktis. Neverta pyktis su tamsa, nes prie tamsos daugiau drąsos, o ką mes darysim tapę visiškais bailiais?), tuomet dėl tų pačių priežasčių nėra ir pardavėja. Prekyboje, be pirkėjo ir pardavėjo, dar egzistuoja prekės. Bingo! Tačiau, tai vis tiek neatsakė į Jos antrąjį klausimą „Kas aš? “. Pirmąjį klausimą Ji stengėsi pamiršti iki to laiko, kol išsiaiškins antrąjį. (Iš šio fakto galime spręsti, kad kai kurios būtybės pradeda viską ne nuo pradžių, o nuo ten, nuo kur joms atrodo paprasčiau. Taigi, Paprastumas eina prieš Eilės tvarką ir nesigėdydamas rodo jai savo paprastą pasturgalį.). Taigi jei Ji prekė, tuomet kokia būtent? Bet prieš tai, skirkime nedidelį laiko tarpą Jos nuogąstavimams:
- Ak, aš prekė! Pigi prekė! Nenoriu būti tik prekė, kuri yra iškeičiama į pinigų suma, kuri yra įvertinta, kuri turi vertę, o galbūt toji mano vertė yra tokia maža, kad net negalima jos vadinti verte... Gal greičiau tiktų žodis „Nevertė“. Aš esu NEVERTĖ. Neverta nė sudilusio skatiko. Nė sudilusio skatiko (Nevertės balse pasigirsta ryškus sarkazmas, kuris gali būti mirtinas nuodas, jei bus perdozuotas) Ir iš kur toks pigus posakis? Gal, mus, pigias prekes, prie tokių traukia? Ei, pigios prekės, vienykimės! Didesnis kiekis sudarys didesnę sumą. Aš jaučiu, kad patekau ne ten, kur turėjau. Aš galiu žymiai daugiau, nei tiesiog būti... Būti parduota. Aš verta daugiau! Bet aš juk prieštarauju sau pačiai... Juk aš Nevertė, tuomet kaip galiu būti kažko verta? Aš apgailėtina.. O gal pasigailėtina? Ne, aš neverta gailesčio.. Aš – Nevertė.
Nuosprendis buvo paskelbtas, todėl nukirskime ir nuogąstavimus. Fone pasigirdo popsas. „Pigi muzika, pigiai prekei“ – turėjo pamąstyti Nevertė.
- Mamyte, mamyte, mamyte, mamyte! Žiūrėk, koks gražus saldainis: jis tokių sodrių spalvų. Geltona, ružava, raudona, mėlyna, žalia, kokakolinė... – mielas, vaikiškas balsas. Tik būtų mieliau, jei jis, balso savininkas, suvoktų, jog „kokakolinė“ nėra spalva. Masinės informacijos priemonės tapo masinės reklamos įrankiais, kurie bukina mūsų visuomenę. Jau nuo mažens pypliai žino, kad kokakolinė – tai  spalva, higieniniai paketai – tai tokie daiktai, neleidžiantys moterims padaryti „sisiuko“, beje, reklamos ne tik formuoja vaikų supratimą apie tam tikrus daiktus, bet ir priimtiną elgesį tam tikrose situacijose. Jau seniai tapo savaime suprantama, kad vidury vestuvių ceremonijos nubėgti ir atidaryti bulvių traškučių pakelį yra absoliučiai normalu. Beje, kas ginčysis, kad grindis padeda plauti ne animaciniai, nuplikę ir perdėtai įdegę, pagyvenę, bet neįtikinamai raumeningi vyrai. „Ak, Misteri Proper.. “ po tokių žodžių turėtų pasigirsti gilus dūsavimas, kuris, gink Dieve, nenori suteikti reklamai apie grindų valiklį seksualumo, kuris padidintų parduodamų prekių skaičių rinkoje, tai tik „moteriškės (kuri, žinoma, dėvi ilgus sijonus, prijuostes ir kurios galvą puošia pompadūriška šukuosena) padėka valikliui. Ji išreikšta garsu, o ne žodžiais, nes juk žodžiais tokia gili padėka net negali būti nusakyta.
- Sūneli, padėk, per brangu. Tėvelis kaltas, jis susirado kitą mergaitę, kuriai atiduoda visus savo uždirbtus pinigėlius. Ta mergaitė yra bloga, tad jei ją sutiksi, na, jei tėvelis tave norės su ja supažindinti, žinok, kad ji ragana. Ji nemėgsta mažų vaikų ir juos valgo. Nemylėk jos jokiu būdu!
- Gerai, mamyte, bet tada nupirk tą saldainį. Aš prižadu, kad nemylėsiu tėvelio raganos.
Kaip pigiai nuperkama vaikų meilė. O, kad suaugusieji vietoj to pirkimo pamokytų vaikus kas ta meilė yra. Juk vaikui meilė reiškia „mylėti mamytę, tėtuką, močiutę, sesutę (nes mamytė prašė) ir tą gražią mergaitę iš darželio, kurią visi myli, todėl ir aš myliu. “
- Jeigu saldainis per brangus... – svarstė Nevertė, - O dar tokių pigių spalvų... Tuomet, aš pigesnė nei saldainis. Reiškia esu ne maistas. Nes, vos ne bet kuris maisto produktas būtų brangesnis už tokių pigių spalvų pigų saldainį, kuris, melo vardan, buvo pavadintas brangiu. Esu kažkoks pigus daiktas. Kažin, kokia mano paskirtis? Turbūt, kokia nors be galo pigi... Pirmoji gyvenimo arba prabudimo diena – ir tokia skaudi. O kuo skiriasi gyvenimas nuo prabudimo? Juk miegas tai ne gyvenimas, miegodami mes sapnuojame. Bet sapnuojame ir nemiegodami – svajonėse, troškimuose. Tai mes gyvename ir sapnuose – ateities vizijose, prisiminimuose. Reiškia, gyvename ir miegodami... O gal kaip tik, gyvename TIK sapnuose, o iš jų išplėšti, mirštame ir trokštame kuo greičiau vėl pakilti mums nutiestu eskalatoriumi iki to taško, kur galėsime ramiai (arba neramiai) gyventi? Gal Gyvenimas = Sapnui, o prabudimas = mirčiai? Tai pateisintų reinkarnacijos teoriją, kuri teigia, jog atgimstame daug kartų ir vis kitame kūne. Žinoma, prieš užmiegant kūnas būna vienoks, t. y. – dar nepatyręs sapno/gyvenimo malonumo, o prabudus/numirus – patenkame į naują kūną – į kūną po sapno/gyvenimo .
Apsunko Nevertės akys nuo ilgo mąstymo. O dar tokiais, egzistenciniais klausimais... Ir užmigo. O gal pradėjo gyventi?