...

Šitie debesys jau neišlyja.
Mūsų ašaros jų neišverks.
Vėl ištroško dievai, ir žmoniją
Jie ėriuką papjauti privers.

Jau rasa neiškris iš to rūko.
Už to rūko rytai neparaus.
Vėl ištroško dievai, ir ėriuką
Auksavilnei jų garbei papjaus

Kokie vėjai tarp mūs įsisuko?
Kam per daug buvo mūsų tylos?
Štai ištroško dievai, ir ėriuką
Patys žmonės dievams paaukos.

Virsta druskomis žodžiai, o kelias
Virsta stiklo upokšniu srauniu.
Štai ištroško dievai, ir ėrelis
Juos pagirdys žmonijos krauju.