Du tūkstantieji. Epizodas II. Kardo šėšėlyje

Kadangi visata beribė, nesunku įsivaizduoti planetą, kurios mitybos grandinės viršūnėje esantys padarai dauginasi pumpuravimosi būdu. Moteriškos lyties sutvėrimai, šiaip jau išoriškai labai panašūs į homo sapiens iš žemės planetos, ovuliacijos periodu, trunkančiu visą pavasarį, krauna pumpurus. Vyriškos lyties padarai prispjaudo į tuos pumpurus sėklos arba ne. Apvaisinti pumpurai niekuo nesiskiria nuo neapvaisintų. Tai kuo normaliausios papildomos galvos. Daugybė galvų ant šių išvaizdžių hidrų kūnų. Tik stojus rudeniui vienos nusirita ir lieka gyvos, savarankiškos būtybės, kitos, kurios ne, supūva ir tiek.

Nesigilinkime į tokio dauginimosi subtilybes. Kodėl ne į visas galvas prispjaudo; kaip moterys vilioja vyrus; ar spjūvis jau garantuotas apvaisinimas ir ar esama toje planetoje homoseksualumo. Mums labiau rūpi žvaigždžių karų odisėjo, drąsaus jaunikaičio, gimusio kosmose, tačiau pradėto homo sapiens atstovų ir auklėto žemietiškos kultūros ribose išgyvenimai.

---

Jaunystėje, Didžiųjų Karvidžių doke, kur jo tėvas, senas džedajus buvo apsistojęs keletui naktų prieš lemiamą kovą su tamsos jėgomis, kurios nelaimėjo, Pūkiui, toks buvo jaunikaičio vardas, čigonė išpranašavo jo likimą. Esą jis du kartus gyvenime sutiks slibiną devyngalvį. Tai gali lemti jo likimą. Tačiau čigonė nespėjo patikslinti detalių. Tarpgalaktinės raketos varikliai jau ošė, tėvas mojo pro atvirą krovininio liuko angą, o ir eskudai garantuojantys pranašysčių tęsinį buvo bepasibaigią. Jaunuoliui bėgant tėvo link čigonė dar sušuko: "Saugokis, vienas jų bus tavo viduje! "

---

Dabar, kai Pūkis stovėjo priešais bjaurią gamtos išdaigą, jauną moterį devyniomis galvomis, jo sielą prieštaringai drąskė prietarai ir įpročiai. Jis tai sugniauždavo šviesos kardo rankeną tai vėl atleisdavo.

---

Visą žiemą bebaimis klajūnas praleido Gaidžių galaktikos užkampyje esančioje planetoje. Išeikvojus kurą jo raketa buvo priversta nusileisti čia. Planeta, iš pirmo žvilgsnio apgyvendinta žmonėmis, buvo neįtikėtinai atsilikusi. Vienintelė klestėjusi mokslo šaka – botanika, kurią vietiniai kažkodėl užsispyrėliškai vadino medicina. Meno ar kultūros sąvokos buvo nežinomos, raštija vien techninė ir itin primityvi, labiau primenanti menkai sistematizuotus piešinius. Raketų kuro čia nebuvo nė kvapo ir dėl to priverstinis sustojimas taip ilgai užtruko. Gerai dar, kad vietinės moterys buvo itin gražaus stoto. Pūkis neleido laiko veltui, kas vakarą šokiai, tiksliau tai ką jie čia vadino šokiais, naktiniai pasivaikščiojimai ir serenados po naujų jo širdies valdovių balkonais.

Gana greitai viena jų ypač patraukė klajūno širdį. Juodais it derva plaukais, žaliomis akimis ir turtingų kūno formų mergina iš seniausios planetoje giminės, tikra aristokratė ir beveik kultūringa patelė buvo tinkama palydovė jam visą žiemą. Kaip bebūtų keista ji netgi mokėjo ispanų kalbą ir buvo skaičiusi kelis žemietiškus romanus. Taip pat miglotai, bet gana teisingai įsivaizdavo aukštesnės kultūros principus. Pūkiui buvo malonu dalintis savo žinių bagažu su šia vietos princese, bebučiuojant jos rankas ir mėgaujantis smilkalų aromatais, sklindančiais jos tėvų rūmų koridoriais.

---

Išaušus pirmąjam kovo rytui, princesė Aistrė, taip buvo tituluojama Pūkio draugė, apsidžiaugė dvigubai. Dar gulėdama patale pajuto, kad ji jau subrendo. Taip, šis pavasaris buvo pirmasis kai jos nuostabus jaunas kūnas pasipuošė naujomis galvomis-pumpurais. Jų buvo net devynios. Aistrė nujautė, kad toks didelis galvų kiekis iššauktas jos draugystės su svetimšaliu riteriu. Todėl kiek įmanydama greičiau nuskuodė į viešbutį, pamatyti džiugios Pūkio reakcijos. Juk dabar ji jau suaugusi ir jis galės apvaisinti visas devynias jos galvas.

---

Kai jų žvilgsniai susitiko, vienintelė pastovi Aistrės galva neišleido nė garso. Šios galvos akys žvelgė nustebusios, bet kartu ir neprarasdamos vilties. Visos kitos galvos – būsimieji Aistrės vaikai – klykė iš siaubo.

Ryto žara kruvinai nudažė Kli, taip vadinosi planeta, dangų. Pūkis aukštai virš galvos iškėlęs senovinį džedajų ginklą akimirksniui sustingo prieš atlikdamas rafinuotą Omegos kirtį. Jo galvoje šmėkštelėjo mintis: "Jei pirmasis slibinas išorėje, kitas juk turėtų slypėti manyje? "