Rašyk
Eilės (72243)
Fantastika (2171)
Esė (1688)
Proza (10353)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Penktadienis. Lapkritis. Liūtis, dangus su žeme maišosi. Sėdėjau ant suolo, kojom nesekiau žemės, šalia mamos, jos rankoje drėgna nuo ašarų nosinė. Man tada buvo tik šešeri. Prie durų stovi išbalusi sena moteris. Jos rankos raukšlėtos, pirštai kreivi, akys lyg neregio mėnulio kraupiai išbalusios. Žvelgė priešais save, į niekur nenuvedanti vaizdą, o tik į pasąmonę, į neregio pasaulį. Tai ji, gedinti motina. Gedinti savo vienintelio vaiko. Motinai nėra baisesnio dalyko kaip laidoti savo vaiką. Vaikai turi laidoti savo tėvus, o ne tėvai vaikus. Išsigandus įsikibau mamai į ranką. Nieko baisesnio nebuvau mačiusi. Priešais mus stovėjo karstas, žmonės prieidavo, tylėdavo, žiūrėdavo, tyliai inkšdavo plaudami veidą ašaromis. Tai ne pirmosios laidotuvės kuriuose aš buvau. Atrodė kad mirti supratau, bet nesupratau to, kas yra numirėlis, kodėl jis atrodo toks gyvas. Kodėl prilietus jo rankas atrodo lyg liestum žvakę. Bet niekada nemačiau tokio jauno žmogaus gulinčio baltutėlę suknele, rankos ant krutinės, pirštai sunerti, rožančium apvynioti paruošti maldai. Tos merginos veidas toks keistas, atrodė laimingas, taikus, visai kaip vaiko. Ilgiau bežiūrint imdavo atrodyti, kad ji šypsosi. Tada dar nežinojau, kad žmonės turintis tokį veidą serga neišgydoma liga. Dauno sindromas. Nejauku buvo tose namuose. Žmonės kaip lėlės, tokie aptingę, apsunkę, vos slinko iš vieno kampo į kitą. Jų drabužiai čiužėdavo, o atėję iš lauko atsinešdavo su savim rūgštų lietaus ir vėjo kvapą. Žvakės vos liepsnojo. Vaškas nubėgdavo per jų liemenis, jos verkia, karštu vašku. Tarytum viską slėgtų sunki juoda migla. Tokia migla kaip ir ta skraistė uždėta ant lempos, kad sulaikytų šviesą. Ryt ją išveža į kapines.
Pagaliau atėjo tėtis. Kaip visada nervinosi ir atrodė sutrikęs, jo akys pasidarydavo didelės ir apvalios, retai susimerkdavo todėl iškrisdavo viena kita ašara vos susilietus  blakstienoms. Mudu panašus, vienodai jautėm sunku, išretėjusi, liūdesiu persmelktą orą. Aš tėtuko mergytė. Jis visada šalia manęs būdavo stiprus. Šalia jo jaučiausi saugi. Nuo tos akimirkos niekur nesitraukiau nuo tėtuko, visur kartu, visada šalia.
Net neįsivaizdavau kiek jau buvo valandų, nuolat žiovulys kankino ir tas nemalonus tų namų šaltis. Mes čia šią naktį turėjome likti nakvoti, nes buvome atvažiavome iš labai toli. Tėtis užnešė laiptais mane į antrą aukštą, pasodino ant lovos, nurengė ir paguldė. Patalai persisunkia šlykščios drėgmės, šaltis skverbėsi per visur, gilyn, į mėsą, į kaulus. Pelėsiu kvapas. Jutau kaip šąla kojų pirštai, darėsi šalta nosiai, ausims. Susisukau į kamuoliuką kaip mūsų katytė, kad šilčiau būtų. Pakišau galva po antklodė. Baisu. Vėjas švilpę per langų plyšius. Sutarška stiklas. Keistai sugirgžda grindis, lyg kas žengė žingsnį. Baisu, jei išgirsiu dar viena žingsnį tai reikš, kad jis, tas tamsos padaras dar priartės vienu žingsniu prie manęs. Kitam kambary miega kažkoks vyras. Girdžiu kaip jis apsiverčia, atsidusta iš giliai, lyg suvaitoja. Jei tai jis suvaitoja, o ne neprašyta viešnia. Pabaisa laikanti dalgę, mačiau ją ant mamos Taro kortų. Kentėjau, dantis sukandus, stengiausi būti drąsi, bet labiau už viską bijojau, kad numirėliai manės neateitų. Užsimerkiu ir matau visokias pabaisas. Mano vaizduotė buvo labai laki, savo galvelėje sugebėdavau sukurti nuostabius vaizdus, vaidinimus, kurie mane džiugindavo besiklausant mamos skaitomos pasakų. Slėpiausi po antklodę, bet ėmė oro trūkti. Ir vėl tas keistas garsas. Tap, tap... Pro plyši pažvelgiu, gal mama atėjo, bet čia nieko nėra, tik tamsa, visiškai juoda tamsa, beformė tuštuma, kurioje viskas dingo, visi tie daiktai kurie turėjo ten stovėti buvo susilieja su tamsa. Tamsa tapo begalybę, tobula pradine visata, be šviesos. Įsitraukiau suknelę po antklode. Apsirengiau. Išlipau iš lovos, apsiaviau batus. Nuėjusi į virtuvę, ten neradau, nei vieno žmogaus, bet čia buvo maloniai šilta, kažkas buvo pakūrę pečiu. Man patinka dūmų kvapas, patinka ką tik uždegto degtuko kvapas, sieros. Pro durų plyšį pažvelgiau į tą kambarį, kur buvo numirėlė. Ant sienų mirgėjo šešėliai. Dvi moteris sėdėjo ten. Bet kur mano mama ir tėtis, kur jie? Išsigandau. Pravėriau duris viena moteris atsisuko, nustebusi pažvelgė į mane. Kita sėdėjo pilnom ašarų akim. Dvi pabaisos. Raukšlėti veidai, giliai įkritusios akis, traškantis sąnariai. Monstrų šou, baisiau nei lėlių spektaklis. Įžengiau vidun ir atsistojau karsto kojūgaly. Dairiausi po kambarį, kur galėtų būti mano mamą. Ant suolo, pamačiau jos nosinę, suglamžyta, perdrėkusia. Kol klausiamai spoksojau į tą baltą nosinaitę vildamasi, kad mama sugrįš jos pasiimti. Ji nepalieka savo daiktų, visi jos daiktai, jie turi būti šalia jos, tik jiems skirtuose vietose. Spintoje, lentynoje dvi krūvelės baltų, išlygintų nosinaičių. Viena krūvelė mano kita jos. Tarp nosinių ji slepia savo ir tėčio vestuvinius žiedus.
Išgirdau tą keistą garsą. Gilu kvėptelėjimą ir pokštelėjimą. Kai atsisukau, netekus amo žvelgiau į kraupų vaizdą. Net nesuvokiau ar tai tikra, į mane skrido mėlini karoliukai ir tas klyksmas, kurtinantis. Numirėlė prisikėlė. Raumenis susitraukė iš to siaubo. Ji sėdėjo savo karste, praverta burna iš jos kyšojo balti lignino gabalai, atsimerkus perverstos baltos akis. Ir rankos, atmesto į šonus. Taip atrodė Lozorius, kai jį prikėlė Jėzus, iš „šventųjų regėjimai“ paveikslų ciklo. Viena moteris nualpo. Kita klykdama išbėgo, aš likau nebyliai stebėti šio košmaro. Nesitikėjau, kad mano protas tai supras, gal aš ką tik tapau stebuklo liudininke, gal tai aš Dieviškos rankos globojama darau stebuklus. Kažkas išgirdę šiuos klyksmus atbėgo žiūrėti, pasigirdo dar baisesnės aimanos ir dejonės, siaubo iškreipti veidai ir panikos apimti nerangus judesiai. Aš pajutau kai per kojas pertraukė šaltas vėjo gūsis, atrodė kad jis turi rankas ir jomis ką tik mane glostė, nemaloniai, šlykščiai. Pašiurpo oda. Pajutau tėčio delnus ant savo liemens, jis mane iškėlė ir prispaudė prie savo peties, suspaudęs glėby, staigiu judesiu apsuko kad nematyčiau to kas dabar dėjosi.
Tą karta ji neprisikėlė iš numirusiu, tai tik buvo kažkoks keistas impulsas persmelkęs jos kūną. Aš nedarau stebuklų. Bet prieš mano akis šis vaizdas, nei akimirkai neišblėso. Šventųjų regėjimas. Vis dar girdžiu isterišką klyksmą pilną vilties ir skausmo. Kai tėtis mane paėmė ant rankų mano atmintis išskyrė tik vienintelį reginį.
Ant suolo gulėjo mano manos nosinė, suglamžyta, šlape. Kai žmonės subėgo, ji nukrito ant žemės ir kartu su sutraukytais mėlynais it angelo ašaros rožančių karoliais ir jų duženom sunkiu purvinų batų sumindžiota. Ištiesiau ranką norėdama ją pakelti, bet ji buvo per toli. Tėtis uždengė ranka man akis. Bet jis tai padarė per vėlai. Aš viską mačiau. Nuo tos akimirkos mano pasąmonė išsigimė. Niekas nematė to pasaulio kurį aš matau. Jis tapo dvigubas, dvisluoksnis.
Mane palytėjo Dievo ranka.
2005-02-06 00:01
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-14 20:28
Mandarino Svajonė
Kaip galima kojomis sekti žemę? "kojom nesekiau žemės"

Ir šiaip... Neteko mokytis gramatikos?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-06 00:26
Rikute
Užknisa labai trumpi sakiniai. Ir klaidos. Siužetas peknčiamas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-14 20:28
Mandarino Svajonė
Kaip galima kojomis sekti žemę? "kojom nesekiau žemės"

Ir šiaip... Neteko mokytis gramatikos?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-06 00:26
Rikute
Užknisa labai trumpi sakiniai. Ir klaidos. Siužetas peknčiamas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą