O, Europa!

O, Europa!
Mano amžinoji meile,
mano didžioji paslaptie,
mano nepakenčiamoji!
Kas tave supras?
O, Europa.
Didžiosios Motinos dukraite,
Jaučiadievio pagrobtoji,
savo vaikams parduotoji,
Europa.
Tu prasidedi nuo seniausių ir tamsiausių laikų,
iškyli iš giliausių urvų,
išnyri iš slėpiningųjų pelkių,
atslenki iš karštų dykumų,
Europa.
Kur tavo pradžia, ir kur tavo pabaiga?
Nekalčiausioji pasileidėle,
tūkstantmete mergaite,
Venera karvės kojomis,
švelnioji motina krauju pasruvusiom akim,
Europa.
Tu – mano sapnas, kurį sapnuoju kasnakt,
ir kasryt negaliu suprast – košmaras tai ar – gražiausia vizija?
Tu – skitų raitelis, šaunantis strėlę-žaibą į sužeistą romėną,
tu – mano protėvis gal lietuvis, gal gudas,
bet vis vien ariantis žemę ir šluostantis kruviną kardą į skverną,
tu – prancūzų budelis, per dieną nušniojantis po šimtą
vietnamietiškų galvų – ir tai dvidešimtame amžiuje,
ne viduramžiais!
Tu – mažytė gražutė mergytė,
besiklausanti mamos pasakos apie Vilką ir Raudonkepuraitę.
Tu – vienuolis, ramiai besišypsantis,
nes žino – jo kišenėse –
Pasaulio galia ir
šviesa išminties...
Tu – visų mažutėlių –svajonė balta.

Daugelio nepakenčiamoji,
niekieno nesuprastoji,
mano mylimoji,
Pasaulio Dvasia,
Pasaulio Gelbėtoja,
Pasaulio Naikintoja,
mano akių šviesa ir tamsa,
Visatos šviesiausioji žvaigžde,
silpna plazdenanti plaštake,
mano nuostabioji...
Neišeik, o Europa,
prašau tavęs, neišnyk.
Argi dar be tavęs
šis Pasaulis gyvuos?
Argi dar be tavęs
Šviesuliai neužges?
Argi be tavęs
Dar alsuosiu
taip pat tyliai, ramiai,
kaip dabar?

Europa...