Mirksintis maištininkas

Prieš mane sustoja judančių spalvų eilės, kai šypteliu, jos vėl pradeda lėtai greitėt. Jaučiu vidinį impulsą, kuris reguliariai keičia mano spalvą.
Taip pat pastebėjau, kad laukdami žmonės būna blankūs, o kai gali eiti, jie nežymiai švysteli, todėl manau, kad žalia šviesa, tai kažkoks man nesuvokiamas "gėris", o raudona-kažkokie blogi dalykai. Esu labai naujoviškas, nes sugebu skleisti garsus, taigi pažįstu savo pasaulį iš spalvų, judesių ir garsų, net šurmuliuojančių būtybių kalbą išmokau. Nemanau, kad yra nors vienas iš mano giminaičių, kuris taip giliai žvelgia į mus supančią, mums nesuvokiamą, aplinką. Mano nuotaika pasikeitė, pasidariau surūgęs, visas raudonas, nebegaliu daugiau mąstyt. Zvimt, pralėkė pro mane pažaliavęs policininkas, žalia uniforma, žalioje judančioje spalvoje, jis turėjo sustot, bet jie dažnai taip daro, todėl ir žali-turi teisę visada judėti.
Taip norėčiau pereiti gatvę, pajudėt iš savo stagnacijos, taip norėčiau pasisukti į kitą pusę ir pamatyti, koks ten pasaulis...
Man nepatinka, kad aš toks, toks kvailas ir bejėgis... Pykstu...
Surūgau, pasidariau raudonas, net vidinis impulsas nemokėjo manęs pakeist. Daug pypsų pasklido šurmulį, bet man visvien.
Staiga pervėrė mane keistas, labai nemalonus jausmas, kažkoks spragsėjimas, keistas raudonas žmogus, su keistais daigtais, kažką padarė, aš vėl įprastai šyptelėjau, vėl viskas atsistojo į senas vėžias, tik mano mintys ir keistas veržimasis iš geležies tapo dar inoringesni.
Per metus pasidalinau patirtimi su kitais savo pasaulio giminaičiais. Išaušo ta laukta diena, kai kelias nepaprastai slidus, netyčiukais šyptelėjau, gerai, kad laiku tą pastebėjau, nes jei bučiau visada žalias, kaip anąkart raudonas, baigtųsi man labai nemalonia, skausminga, raudonų žmonių sukelta procedūra. Jaučiu, kad pagaliau apgausiu tą nepažįstamą aplinką, pagaliau jiems parodysiu, kad nesu paprastas šviečiantis stulpas, parodysiu, kad ir aš noriu pajudėti, noriu, kad nuvalytų mano gražias akis nuo purvo, o jiems aš niekas!
Priešakinės mano draugų eilės, kurios stovėjo įkastos apie du šimtus metrų nuo manęs, paniuro. Šoninės eilės, nuostabiu sutapimu taip pat stovėjo už dviejų šimtų metrų nuo mano šono, tik tikrai ne atsitiktinai jos degė raudona spalva. O mes, artimiausių giminaičių ratas, beprotiškai šypsojomes, savo žaliais spinduliais nutvieskę nakties tamsą. Iš šono ir priekio esantys draugai sutartinai šyptelėjo, leido judėti apie penkias minutes laukusias judančias spalvas, dėl to jos greitai pradėjo skrosti taikų orą.
Slidus kelias, tamsi naktis, gražios snaigės ir žalia šviesa-kaip lengva apgauti tuos žmones... Greičio švilpimas persimainė į stabdžių cypimą, šis, į riaumojantį ir garsiai gaudžiantį dūžį. Stiklo šukės padėjo sniegui slėpti žemę... Dešimtys vaitojančių, judėti nebegalinčių spalvų ir viena didelė didelė, smarkiai spaudžianti asfaltą, greita ir nesuvaldoma, geltonai perspėjančia šviesa, nutvieskusia mano veidą, mašina. Jos lūpos šiurkščiai pabučiavo manąsias, pajutau galingą judėjimą, tokį, kokio taip troškau, mano akys išdužo, kūnas pakilo iš amžino įšalo, nukritau tolokai nuo visų kitų. Visas susiraitęs ir išbyrėjęs, guliu.. Manau, kad dabar esu atsisukęs į tą kitą pasaulį, kurį taip norėjau pamatyti, gaila, kad šią akimirką nieko nematau... Aš apgavau tas būtybes, ištrūkau iš savo likimo. Nuo šios minties pradėjau švelniai mirksėti žaliai. Energija nebeteka į mane, dar turiu jos šiek tiek, tiek, kad pakaktų padaryti paskutinę savo gyvenimo reziume. Paaukojau jį tam, kad ištrūkčiau iš tos mane slėgusios rutinos. Galiu pasakyti-verta...
Paskutinė mintis, kuri atėjo į mano sukurtą vidinę savimonę, tai, kad aš visada šviečiau ta pačia šviesa, tik per skirtingos spalvos stiklą...
Giliai giliai savy pajuntu tą lengvumą, kai ištrūkęs pakilau iš savo likimo duobės, mirkteliu visam pasauliui paskutinį kartą ir nepastebėtas užgęstu...