Absurdo mylimoji

viskas prasidėjo 1908 metais, kai Kafka išspausdino pirmuosius savo kūrinius. nuoseklus pasakojimas, aiškiai formuojamas vaizdas pamažu dingo iš visuomenės literatūrinio akiračio. pasisakoma už meno iracionalumą, protu nesuvokiamą, neišreiškiamą logikos sąvokomis.
tačiau dabar priversiu jus grįžti dar šiek tiek ankščiau. 1895 metais Edvardas Munkas nutapė „Šauksmą“. paveikslo centre žmogaus galva, primenanti lemputę, verčia susimastyti apie du dalykus. pirmas, pats šauksmas, kaip savoka, ir kaip reiškinys. išgąstis sklinda ne tik iš perkreipto veido išraiškos, bet ir iš visos aplinkos. vertėtų priminti, kad tuometinė visuomenė, ypač VIP'as, turėjo viską, ir tuo mėgavosi. tai atskleidžia antrąją susimąstymo celę - nupuikimas. akivaizdu, kad dailininkas specialiai nevaizdavo nieko gražaus ar prabangaus. tai tarsi šauksmas visuomenei, pasauliui: „Ei, pažvelkit, ką darot!“
viskam yra priežastis, taipogi, rezultatas. kaip dera, apie juos vėliau. dabar svarbiausia, išsiaiškinti kokioje dirvoje užgimė absurdas mene, kitaip vadinamas ekspresionizmu, o vėliau pakrikštytas egzistencializmo samprata. didelę įtaką turėjo karai, badas, maras. trys siaubingiausios žmonijos nuodėmės ir troškimai. troškimai? taip, valdžios, kūniškų ir stalo malonumų, bei kito gyvybės. tokia formulė mums jau nebe naujiena, tačiau vis dar paslaptis, kas ją išrado...

„žmonija pernelyg rimtai žiūri į save. tai pasaulio gimtoji nuodėmė. jeigu urviniai žmonės būtų mokėję juoktis, istorija būtų susikloščiusi kitaip.“ (Oskaro Wilde'o sąmojis)

ir sakyčiau, gana tikslus. taip, taip ir buvo. tokie jau esam sutverti, netobuli. egzistencializmo pradininkai ir žymiausi atstovai bando mums tai parodyti, įrodyti savo „negali“, įgytą dar ledynmečiu.
absurdas, baimė, atsakomybė, laisvė... visa tai jie atskleidžia tarsi kortas ir, švelniai tariant, primena mums mūsų bukumą.
dabar galime nekreipti į tai dėmesio, palikti dulkėti lentynoje „Egzistencijos filosofai“. tačiau dulkės kaupiasi visur, tad mokėkime jas apsivalyti...