Žiemos ežeras nuplovė kartų pavasario grožį,
Žiema niekados nebuvo graži, tačiau ir nemokėjo
Šypsotis, o vasara – mokėjo pinti kasas žiemai
Ir graudžiai verkti, jei ruduo vėl išversdavo dažus,
Pabėgdavo ir pasislėpdavo už pavasario ir sekdavo
Jam pasakas apie tamsius žiemos ąžuolus ir kaip
Tekėdavo - ruduo už vasaros, o vasara vis vien
Mylėdavo pavasarį ir kol ruduo nematydavo -
Vasaros ir pavasario žiedai mylėdavosi laukuose,
O rudens ašaros - atšaldydavo žiemos sapnus apie
Arktį ir tik pavasario meilė vasarai - pajėgdavo
Sušildyti sidabrines žiemos upes ir kvailą vasarą.