AUTOBUSAS nr. 8 (Pirmas skyrius)

Aš pasilenkiu. tikriausiai dėl to esu kuprota. Vaikinai sako, kad ne, bet aš juk žinau - esu kuprota. Lenkiuosi darbe, nes noriu klausyt vos girdimus "Radiohead". Mąstau, kad šiandien paskutinis kartas, po to nesilankstysiu - kenkia nugarai. Net akimirkai suabejoju - gal geriau pradėti nuo šiandien? Mama ir tėtis visąlaik kartodavo, kad pradėti reikia nuo šiandien. Vis tiek pasilenkiau.
Kolonėlė stovi po stalu. Gal būtų įmanoma padaryti patogiau, bet aš nemoku elgtis su technika. Technika yra blogis, skaičiau kažkokioj knygoj ir įsiminiau. Labai svarbu, ką perskaitai knygose dėtis į galvą. Taip mane mokė mama. Bet kartais abejoju šituo sakiniu, nes jei ne technika, negalėčiau tupėti po stalu ir klausytis.
Labiausiai man patinka Karma Police.  Šiai grojant pritraukiu kojas arčiau ir atlošiu galvą. Aš norėčiau tai padaryti gracingai, kaip iš video klipo, bet nemoku ir esu nerangi. Dažniausiai atsimušu galva į stalą. Tada pusę dienos labai bijau, nes žinau jog smegenų sutrenkimas labai pavojingas dalykas - jei man taip nutiktų, nežinau ką daryčiau.
Bet vėl lenkiuosi. Lendu po stalu ir dažniausiai išsitepu. Niekis, nusivalau. Dabar vėl noriu verkti, nes pailgino mano darbo valandas ir išsiuntė į punktą, kuriame nėra kolonėlių ir patalpa man per maža. Po stalu palįsti neišeina. Ir aš ten būti bijau, bet teks būti ištisas aštuonias dienas po dvylika valandų. Kur reikės slėptis?


Einu gatve ir alsuoju. Keistas jausmas. Šaltyje mano iškvėptas drėgnas oras virsta garais. Ir aš specialiai alsuoju giliau. Širdis suspurda ir pradeda durti šiek tiek žemiau po liemenėle. Tik iš dešinės pusės. Nulenkiu galvą. Vėl pakeliu ir išpučiu karštą orą kaip cigaretės dūmus.  Duria. Nebegaliu daugiau taip alsuoti, gerklė sustiro.


Atvažiuoja mano autobusas. 8. Iš toli šviečia skaičius, žymeklis. Įlipu. durys skausmingai trinkteli. Išsiduodu. Balsu. Keleiviai abejingai mesteli žvilgsnius. Jie visad taip daro, kasdieną, kai tik įlipu. MAXIMOS kalėjimas, kita stotelė VĖTRUNGĖS PASAŽO areštinė... VĖTRUNGĖS PASAŽO areštinė, kita stotelė SUZOMBĖJUSIO MIESTO centras... Keisti stotelių pavadinimai. Galvoju, gal tai tik mano galvoje jie tokie. Apsižvalgau, niekas nieko nepastebėjo, viskas kaip visada. nulenkiu galvą. Vėl. Pastebėjau, jog paskutiniu metu taip darau. Ir tai man nepatinka.


NAMAI, paskutinė maršruto stotelė. Klusniai išlipu ir vilkdama kojas pėdinu. Autobusas pralėkė pro šalį įrėždamas sniege vežias. Snigo smarkiai ir aš papuoliau į snaigių sūkurį. Bandžiau sustabdyti akimirką, kaip buvau mačiusi filmuose, kas įsijungia muzika ir vaizdas pradedamas rodyti iš visų pusių, sukantis ir taip toliau. Labiausiai tai būdinga scenoms su Džulja Roberts ir Ričardu Geeru. Bet muzika neįsijungė ir aš nevirtau Džulja Roberts. Aplink nesimatė ir Ričardo Geero. nemačiau reikalo jo laukti, tad po truputį slinkau namų link.


Atsirakinau duris ir jau girdžiu tą kvailą muziką - nemėgstu Chimeros už tai, kad amžinai leidžia savo industrial arba gothic. Be jokios abejonės, dar ir gyvena tuo ritmu - taip mąsto - taip šypsosi - taip šukuoja plaukus ir valo dantis. Aš nemoku taip. Cimpinu į kambarį ir visu garsu įsijungiu Karma Police. Tai skatina mano vegetaciją. Paskutiniu metu nusprendžiau - jog jau visą gyvenimą vegetuoju - šukuodama plaukus - valydama dantis - nesišypsodama (o taip, aš nemėgstu šypsotis, nemėgstu, ne). Vegetuojančiais judesiais braukiu plaukus nuo kaktos - tai labai romantiška. Man patinka būti vienai su romantika.
Mano mintis nutraukia Chimera:
- LabastaikaipsekėsidarbasEikTukokianuostabišiandiendienalaukiaketuriosišeiginės.
Aš jai niekad neatsakinėju - ji šito nepastebi. Išspaudžiu lūpų kraštų timptelėjimą, labai nevykęs - nuduodu - esu pavargusi.
- PavargaijoaširgibetašjukdirbuilgiauvisavalandaužTaveosekmadieniaisnettrimis.
Aah, atsidūstu. Nieko neatsakau arba atsakau - bet nežinau - mechaniškai, tikriausiai tai, ką turėčiau atsakyti. Tokiais atvejais nieko negalvoju.
Išeinu į vonią - ten jaučiuosi gana privačiai, tik girdisi muzika. Įsijungiu vidinį Radiohead. Dainuodama nešukuoju plaukų, jie visąlaik pasišiaušę - mano akys visada liūdnos. Priešingai nei Chimeros (jei man tai rūpėtų, pasakyčiau, kad pravardė pati kvailiausia visų mano girdėtų) jos kažkokios negyvybingos. Pavandenijusios ir duobėse.
Tai tik kol kas - aš nežinau kas man nutiko - aš pati duobėje ir kol kas  - tai tik kol kas man užtenka pasilenkti po stalu.


Pareina dar vienas šių namų gyventojas. Rusas. Vienas iš dviejų. Kalba visų nesusipratimų  šaltinis, todėl mes dažnai nesusišnekam, nors abi pusės moka ir rusiškai ir lietuviškai. Vienas iš jų protingas, bet užsispyręs ožys, todėl aš jį gerbiu. Kitas nevykėlis, ištižėlis, nevyriškas gan gerai apie savo galvojantis nelaimingas altruistas. Jo gerbti neįmanoma. Ir prie viso šito mano kambary gyvenanti gotė. Ideali kompanija.
Girdžiu beldimą i vonios duris:
- Ar tu vanioj?
Vonioj. Hrr.
- Aš atniašiau slyvų.
Puiku, išklausiau. Dabar visi galėtų mane palikti ramybėje. Pavandenijusios akys lėtai lakstydamos į šalis pastebi aptaškytą lapą. Iš savo tualeto spintelės išsitraukiu oranžinį rašiklį ant kurio rusiškas užrašas - "Juščenko". Paklaksiu juo minutę. Nesigaudau laike, gal ilgiau..  Chimera manęs klausinėja, kodėl aš laikau tušinuką MŪSŲ tualetinėje spintelėje - aš SAVO spintelėje laikau tušinuką, nes turiu keistą polinkį rašyti. Keverzoti. Aš tai vadinu keverzojimu.

Atsigulu ant vonios grindų pasiklojusi nešvarius skalbinius. Nemėgstu vaikinų už tai, kad jie nuolat meluoja, jog aš nekuprota ir vonioj palieka savo smirdinčias kojines.
Graužiu tušinuką, kramtau, kol nudryksta seilė - ant Deniso maikutės. pariečiu kojas po savimi ir galvoju, jog tuoj sprogsiu  nuo nieko neveikimo.

Atrakinusi dureles iškišu galvą ir apsidairau, kaip tai daro vagys iš filmų. Prisėlinu prie laukujų durų ir pačiupusi striukę išsrpunku lauk. Mane pasiveja šūksnių "Kurbėgi... " nuotrupos. Atsakau tyla ir išeinu į ją.

O lauke prisnigo. Įsėdu į autobusą. Aštuntą. Durys trinkteli bet jau nebeskausmingai. Išsiduodu. Balsu. Bet tai tik dėl įpročio. Keleiviai apsimeta nepastebį, ir atmosfera keičiasi. Timpteli mano lūpų kampučiai.

Išsitraukiu nukramtytą tušinuką ir neskubėdama, beveik šypsodamasi pamąstau akimirką, ar brolis neišvadintų manęs kvaila už tą poelgį, kurį ketinu padaryti. Jis visada labai skeptiškai reaguoja į žmones, darančius nesąmones. Mano brolis racionalus ir rimtas. Talentingas bei protingas. Ir labai mane myli.

Ilgai ieškau popieriaus skiautės. Lėtai. Mėgaujuosi tarsi apsvaigusiu laiku. Nežinau, kas pavogė mano paskutines akimirkas - jos dingo, nes atsipeikėju autobusui sukant namų link. Ant sėdynės palieku raštelį - susitikime sapne.


SAPNŲ ŠALIS - paskutinė maršruto stotelė. Išlipu. Beveik šypsausi. Viduj. Beveik norėčiau išmokti šypsotis, nes žmonės kurie gerų akių ir šypsosi visada labai gražūs. Beveik. O aš nesu graži. Nors vaikinai taip sako. Dar vaikinai palieka nešvarias kojines vonioj, nors tvirtina, kad ten ne jų. Netikiu, kad Chimera nešioja keturiasdešimt trečią dydį. Todėl manau, kad nesu graži.

Krebžteli metaliniai raktai rantytų kvepiančių medinių durų paviršių. Namuose tamsu. Velkuosi striukę ir negaliu patikėti laime, kad šįvakar miegoti galėsiu tyloje. Gal kažkas atsilieps į mano skelbimą ir bus pirmasis pažinčių klubo "www. pazintys. sapnai. lt" narys?  Širdis sutuksėjo greičiau. labai nemėgstu, kai taip atsitinka, aš pradedu kaži ko jaudintis ir labai blaškausi..

Miegamojo durys nė negirgžtelėjo. Seniai įpratau gerbti aplinkinių sapnus...