skiriu S. Z.
iš avių bliovimo
pažįstu tave
tie keliai, kuriais ateini
užželia žiemą sniegu
prie klibančio stalo
tave sodinu
šviesą užsidegam -
tįsta šešėliai ant sienų
nuo arbatos garų
apsiblausia akys
tirpsta burnoj šokoladas
nujuosta lūpų kampučiai
-------------------------------------
kai jau basom
einu vandens į šulinį
ir verdu paskutinę
mūs arbatą,
tu mieguistai šypsais
lyg lokys po žiemos miego
avių vilną suverptą
spaudžiu delnuos
ir žadu numegzti
tau naują kepurę