Iš dienoraščio

   Aš nepamiršiu niekada to ąžuolų parko. Kaip gera paliesti kamieną ir prisiglausti prie visažinio. Pilkuma, lapai, guli ant žemės, visi sugulė po kojomis, kelių praeivių,vedinų rutinos ir laiko stokos. O tu kaip pats sau šmėkla vaikštai tarp tokių galiūnų, kurie tartum tave apgaubia savo tvirtumu ir drąsa. Toks neapsakomas jausmas, viduje kažkas vyksta, jauti, tik dar negali paaiškint kas tai galėtų būti.
  Sutema. Neskaičiuoji valandų, nežinai kiek laiko, nes visai nesvarbu. Vis tiek pabėgus nuo visų nesijauti vienas. Saulės blankūs pro šakas spinduliai nepaliečia mano skruostų,
nebešviečia,  paukščiai kažkur ant šakų višūnėse paslėpę snapus, o aš sukuosi, sukuosi ir bėgu link pačio didingiausio ąžuolo šioj apylinkėj. Senatvė ir jam parodė savo nagus. Koks ištvermingas jis išliko, stiebia savo šakas į viršų, stiebia, nors jo kamienas jau gerokai įskilęs. Tokia didžiulė drėvė įsigalėjo jame...
   O man gražu, tamsu ten, viduje...rodos, į mane kažkas žiūri...Keista, nejaučiu baimės jausmo, tik begalinis smalsumas širdy. O dieve! Tai pilnas pulkas šykšnosparnių, kurie kaip viena didelė šeima apspitę vienas kitą, glaudžiasi, lyg mirtinai būtų sušalę. Aš jų nebijojau...visiškai nebijojau...
  Jie buvo mano maža paslaptis... Taip kiekvieną vakarą aš eidavau į tą dievo neužmirštą parką ir stebėdavau šiuos padarus. Laukdavau, kai jie išlįsdavo iš savo slėptuvės ir skrisdavo kartu su visais ieškoti maisto, tačiau niekados nepriartėdavo prie manęs, nors kartais  rodės, kad jie to labai norėtų. O aš gyvenau svajonėse, kai jų nematydavau kurią dieną, jutau, kad man vėl trūksta jų keistos draugijos. Keista net buvo tikėti, tačiau tai buvo lyg vienatvės ir tuštumos priešprieša, kuri mane betodariškai traukė dvasiniu keliu.
  Aš buvau be galo laiminga, kai patekdavau kaskart vėl ir vėl į jų draugiją, tačiau vieną rūko persėstą rytą aš lėkiau pas juos kaip vėjo nešama. Ilgi naktinių marškiniai sušlapo, drėgmės apgaubti plaukai išsiardė, o širdis daužės kaip į stiklą...Kodėl aš noriu šįkart pas juos nebe tokia laimės gaida?  Kažkokia nuojauta trenkė man į smilkinius. Ilga močiutės skraistė įsipainiojo į medžio šakas ir aš pargriuvau...Daugiau nieko...tik dangus...pilkas rudens dangus ir lapai, lapai...tie krentantys ant mano veido lapai...
  Mane kamavo baisus košmaras, pabudus puoliau bėgti i parką. Bėgu ir prieš akis matau to sapno nuotrupas:,,Aš laikau  rankose mažą šikšnosparnį, jis žiūri į mane taip, kaip vaikas į savo motinos akis...Staiga jis iškrenta iš mano rankų ir verkia, verkia...tas verkimas toks skardus...Rūkas neleidžia man jo surasti tarp lapų, kažkokios baltos pirštinės išnyra ir...jose jis...negyvas...Aš puolu prie tų rankų, bet...jos dingsta, nebėra ir jokio rūko...Nieko nėra, net vienatvės...‘‘
Visko, ko labai norėjau, tai pamatyti juos, bet...Atsikėlus ir priėjus prie tos vietos pamačiau, jog to seno ąžuolo nebėra, numesti keli darbo įrankiai, baltos purvinos  pirštinės...Aš pravirkau, bet ašaros nesiliejo mano veidu. Taip nieko neliko, tik kelios nuotrupos.
  Kartą eidama namo naktį iš šokių, su draugėmis, pamačiau pulką šikšnosparnių, praskriejančių virš mūsų galvų, aš žinojau, jog kažkas dar liko, nors nebėra to seno ąžuolo, jie liko mano širdyje. Jaučiu, kad galiu su jais bendrauti, nors ir esu ne kartu.
  Dabar visados pamatau juos prie bažnyčios, o kai būna tikrai be galo liūdna ir sunku aš tiesiog visada pagalvoju, jog kažkas mane palaiko iš ten...kažkur jausmų ir saugumo prietemoje, tai toks nepakartojamas jausmas, kurio neišmuša kasdienė rutina ir daugelis žemiškų dalykų, kurie kaip tos baltos pirštinės...Jos manęs nesugavo, nors bandė sugniūždyti ir paversti visuomenės marionete. Ne visada būna taip kaip nori laikas, o lemtis nesuranda sau vietos ir blaškosi iš išorės. Viduje lieka ramybė ir dievas.