Lietus

    Lauke lijo lietus. Sėdėdama prie pustuščio puodelio kavos ėmiau skaityti savo horoskopą. Tai tuščias laiko gaišimas, tačiau skaitau,  bandydama pritaikyti kai kurias ,,geresnes‘‘ frazes ir sau. Pažvelgiau į savo puodelį, pamačiau juodą skystį, kuris buvo toks kartus, be cukraus, kaip ir mano nuotaika. Kartu netgi širdyje, tačiau nesinori cukraus... Gal nesinori saldesnio gyvenimo? Nežinia... Ir vėl apėmusi niūri nuotaika mane nešioja po praeitį. Tikriausiai todėl, kad lyja, lyja...
    Sako, jei lyja, ten, viršuje, verkia angelai...Oras nerealiai niūrus, o mintys padrikos, tarsi palaidos...Angelai, verkiantys angelai... Tie angelai juk dirba savo darbą, o kodėl jie kartais neapsaugo mūsų, mūsų draugų? Ką tik praradau savo geriausią draugą. Jis išėjo nieko neatsakęs, ėmė ir pasitraukė iš gyvenimo. O aš ir toliau einu į mokyklą, ir toliau gyvenu, tarsi nieko nebūtų atsitikę...O iš tikrųjų visos ,,pilkos‘‘ dienos man primena tą niūrią popietę-jo laidotuves. Aš nesuprantu angelų negaliu susitaikyti su angelų taisyklėmis... Nors turiu  gyventi, gyventi toliau. Gyventi, tačiau be jo... be savo geriausio draugo.
    Vėl ta pati rutina: mokykla, pamokos, kasdieniniai rūpesčiai... Kas galėtų pradžiuginti mano širdį? Taip ir einu, einu tamsoje, kol pamatau pažįstamą siluetą. Skėtis rankoje sudreba, širdis ima plakti vis stipriau ir stipriau. Jis priėjo prie manęs ir palindo po skėčiu. Akimirką pamaniau, jog jis mato mano sielvartą. Lietus lijo kaip niekad, o aš buvau dėkinga šiuo metu angelams, kad lyja ...verkia ten kažkas... Aš ėjau jau nebeviena. Širdį užplūdo vėl šilti jausmai. Tai buvo lyg sapnas.
  Ėjau neviena tokiu sunkiu gyvenimo keliu. Džiaugiuosi, jog tą tuštumą užpildė vėl gražūs jausmai. Tai buvo mano laimingiausia diena. Tuo metu pajutau, jog aš turiu žengti žingsnį į priekį, kad pamatyčiau gyvenimą ir iš kitos pusės.
  O kokia ta kitoji pusė? Reiks pažiūrėti...