Atsimenu, ji kratė savo žilą galvą
kai aiškinau jai apie metaforus.
Ji juokėsi, sakydama juk mačius
juos, netoli kaimo, ant geležinkelio
stulpų. Šypsodavaus slapčia,
žinodamas, ai, tiek daug,
suprasdamas tikrai mažai.
Bet kaip užmiršt tą vakarą,
kai, skaitant pusbalsiu Mačernį,
pravirko ji, švelniai, be garso?
*Mačernio eilėraštis