Liepsnoja ežeras

Liepsnoja auksu ežeras – įbrido vakaras       
ir horizontas paskutinį kraują laisto.                 
Rasotai dobilienai skundžias dalgis plakamas,
kad kaimo kalvis gimdė jį, o ne Hefaistas.

Labai drąsus tas vakaras – auksinę skepetą
į Dusią merkia, murkdo ir vagių nebijo.
Čia valso svaiguly bangelės sirpsta, lepinas,
ir spindulius susisuka į šlapią viją.

Akis kankorėžiais pušynai kamšo - akina.
Sliekai daug skaitė, švietės ir todėl apako.
Griežlė, padeklamavusi ilgiausią sakinį,
bangas išlygina, palieja salsvą laką.

Per dieną saulė guolį ežere išsikasė.
Iš aukso gimė – pasiklojo dugną auksu.
Panirs kaip ta merga tik pažadus palikusi.
Dusia išeis miglot – ir aš savęs nelauksiu.