a.n.a.p.u.s

iš lėto nusileidžia uždanga
ir sodo spalvos vėjyje išblunka
pasaulio atspalviai sukrinta tarsi rūkas
į sodžiaus vienkiemį

tik čia neloja šunys
bet švelniai šnara drebulės,
į tūkstančius neišspręstų lygčių

iš ilgesio išsprūdę siluetai
nuvalo žemę nuo manęs
ir išgirstu,
kaip prašo rakto atrakinti vartams

tačiau migla įsigeria į pėdas,
o atminty tiktai tušti vaizdai,
atsakymas ateina iš vidaus
iš jo tarsi iš skrynios išimu rubiną
ir jį paleidžiu, prašomas minios...

mano rubinas - tai kas liko sieloj,
palikus žemę,
kam iš lėto augom
iš moters įsčių eidami keliu,

kai mano raktas paliečia vartus,
pabūgstu, Dieve,
kiek dar daug neištartų "myliu",
kiek daug neišsakytų "tau atleidžiu"

atsiimu rubiną,
ir grįžtu..
ne metas dar,
turiu nokinti vaisių...