Mūsų kaime

Moterys čia daug šneka, apie siūlus ir apie medžiagas,
Apie kalnus, raudonus nasturtų žiedus kitapus slėnio,
Bet nieks neateina iš už kalnų, tik pilkas nuo dulkių gandas
Ir vėjas, atnešantis pajūrio kvapą, neįprastą mūsų kaimui.

Moterys kalba neužsičiaupdamos, apie didelę šveitrią pūgą
Pernai, užvirtus ant rogių tarpukalnėje lavinai sniego,
Apie viską, kas virpina jų rankas, įsikibusias adatų,
Gabalėlių muilo ir šilko, apie viską, kas priverčia lieti ašaras.

Moterys nenutyla, kai už lango jau kaupiasi debesys,
Ir šlapius batus nusipurto prie durų įėjęs mėsininkas,
Tylios, nekeldamos balso jos dūzgia lyg bičių spiečius,
Dalindamosis pakalnes ir ežerus, nesipešdamos.

Moterys mūsų kaime neslėpdamos apkalba vyrus,
Ką mačiusios, ką girdėję- vis šiugžda prie pupų puodo.
Bet moteris mūsų kaime žaibiškai apsiniauks lyg žemė
Vėjui palietus dugną. Ir tylės lyg žuvis per amžius.