****

Apsnigo pienių geltoniu
Ir, ištirpdęs debesų
Paklodes pilkas
Paleido medines valtis
Upėn, kur tosios murkdėsi
Tyliai bučiuodamos
Krantą, krantą
Pritvinkusį nendrių
Lieknų liemenų.

O šlapia vėjo ranka
Nubraukė vandens paviršių
Ir tvojo į veidus
Linksmai lūkuriuojantiems
Ant kranto jaunuoliams,
Besigaivaliojantiems
Seniokams,
Bežadžiams subrendėliams.

Ir niekas nedrįso guostis
Niekas nedrįso verkti
Nes net perbalę
Medžių veidai
Ėmė juoktis
Spiegiančių paukščių
Balsais
Į giedras
Pavasario akis.