Sutrešę valtys

Sutrešę valtys ten, kur
Kažkada žvejai,
Ir kriauklės ten, kur katinai,
Sugautą žuvį springdami
dorojo.

Praeina miestai, gatvės
Ir namai. Jei numirė doroji,
Mirs ir nedoroji. Meluoja
Laikas tarsi jūra smėliui.

O smuikininkas traukia
Jau balsu:,, Gyventi, broliai, man baisu,
Tai naktimis jums ilgesį
dainuoju. "

Ir viskas, broliai, čia sutirps,
praeis:
Dar naktį rainas kniaukęs
į mėnulį,
Rytoj sustingęs ir pražuvęs
Padėjęs kailinius gulėsi
pakely.

(Nes amžinybė gyvasčiui -
ne draugas,
Pradžia su pabaiga
gražiai suaugus,
Ir smuikas paskutinis,
jei sulauks,
Mums gedulingą maršą
smauks.)