Ryto kalbos

Ochros rytas, indigo džinsai ir dramblio kaulo marškinėliai. Radijas groja seną gerą muzikytę “tik suaugusiems”. Kažkoks neaiškios spalvos malonaus balso vyrukas traukia dainą apie tai, kaip jam patinka “chinese”. Skelbia jis šitą keistą savo potraukį angliškai. Ir tatai yra svarbu.
Kinų išminčius Lao Dzė sakė, jei nori, kad žmonės sektų tave, eik paskui juos. “I like chineze” supranta kas antras lietuvis, ir tai jau, matyt, įdomu ne tiek atlikėjui, dedu galvą, nemokančiam lietuvių kalba pasiteirauti net apie tualeto dislokacijos vietą kokiame nors Pekino priemiestyje, kiek jo prodiuseriui, ar kaip tas velnioniškai svarbus asmuo besivadintų. Kita vertus, kiniečių pasaulyje daugiau nei lietuvių, gal net daugiau nei anglakalbių (nepamenu statistikos), bet jų siauraakės publikos simpatija hieroglifams ir žaliai arbatai nenustebinsi.
Nejaučiu jokių sentimentų kiniečių liaudžiai, kinas mane domina kur kas labiau, todėl jungiu lauk radiją ir įžiebiu žydrąjį juodosios dėžės ekraną. Paaugliai, matyt, galėtų ir nesuprasti, kad kalbu ne apie kompiuterį. Televizijos dievai ir demonai, raginiai Marčello akiniai, languotas kritiko šalikas, filmo titrai, prasukami didesniu nei 25 kadrai per sekundę greičiu... Nespėju perskaityti režisieriaus pavardės, lieka tikėtis, kad ji buvo įamžinta 25-tajame kino juostos kilometre, ir jei ne šią, tai kitą naktį, aš ją susapnuosiu kaip Mendelejevas savo lentelę. Tai turbūt reikš, kad sąmonė nesąmoningai bando atstatyti sugriautą pusiausvyrą, atkurti teisingumą, ir aš nedrįstu ginčytis su gerbiamu Zigmu ir jo žuvimis.
Silkė gerai, ypač su bulvių koše. Bet prancūzai pusryčiams valgo kruazanus su kava. Paseku jų pavyzdžiu.
Vargšai prancūzai, vargu ar jie suprastų, ką garbindamas laidė gerklę tas iš radijo. Že ne parle angle. Ką ten “angle”, ką ten tualetai, bandymas išsiaiškinti laužyta prancūzų kalba Ablono krautuvėlės darbo laiką daveda nelaimingai ūsuotą jos savininką, iki šiol asmeniškai pažinojusį visus savo klientus, ne tik iki klapčiojimo karviškai tankiomis blakstienomis, bet ir iki nemigos. Mesje, že ne monž pa sis žur! Pranzūzas nelabai supranta. Jis neskaitė 12 kėdžių. Jam nedaeina ne tik, kad man reikia prancūziško batono, bet ir kaip galima taip išdarkyti nuostabią jo šnektą. Prancūzas žino – prieš jį ypatingų sugebėjimų žmogus. Jis nustebęs judina savo tarakoniškus, velniškai simpatingus ūsus, ir dar labiau kilsteli ir taip Aliuminato kiemelio arkadas primenančius antakius.
Tame kiemelyje įsikūręs italų kultūros centras. Prancūzo antakiai panašūs į italo, tik blakstienomis jis klapsi ne taip koketiškai.
Et, su italais galima nė nepradėti, suvokę mano kėslus (paragauti itališkos pastos), jie ima choru rėkti “no no no! ” Lyg aš būčiau arklys. Bet aš puikiai viską suprantu. Skaičiau pono Eco semiotikos vadovėlį ir kažkokios ponios knygą apie kūno kalbą. Žinau, ką reiškia jų nervingi gestai ir tas “no”. Italai gobšūs.
Tpruuu, sakau, tfu, ir nereikia, ir nenoriu aš visai tų jūsų makaronų! Regis, jie mane irgi supranta, nusiramina ir ima linksmai dainuoti stebėdami garuojančią lazanją. Gerai dainuoja, ypač ta pagyvenusi porelė iš Veronos, bet aš geriau pasiklausysiu radijo.
Radiją moka įjungti net mano katinas. Spusteliu sidabrinį “on” mygtuką ir pasigirsta “Breakfast at Tiffany”. Čia anglams ar lietuviams? Čia suaugusiems, tiems kas dar nepusryčiavo. Yes, mesje italiano, sena gera muzika – tobuliausia ryto kalba.