Baltumas

Balta ne kaip drobė,
ne cukrus,
bet sniego baltumo
jos buvo kakta.

Iš lėto pavargus, susenus,
ne dieną,
minutę
ir net ne vidurnaktį
ji pavėlavo.

Vaikai iš pradžių
kumšteliais mosuodami
pyko,
ir vyrai tada
ant drėgno asfalto
rūkydami šaukė
ne moterų - jos.

O Arkty paklydus
primigusi delsė,
prisirpo baltumo
ir net susvyravo
į saulę
užmetus akis:

jau laikas
gimdyt.

Jai grįžus:
jaunikliai gražūs,
tūkstančiai jų
sūpuojas,
įsisiūbuoja
ir sugula žemėn,

blizga po kojom,
tirpsta
vaikai baltakaktės
žiemos.