Aš esu Nojus

Kai kurie sapnai nesilieja, linijos nesusikerta,
Trajektorija žingsniais pirmyn per apžėlusį parką
Su keliu, kito paženklintu magiškais simboliais,
Nesutampa, - aš Nojus, paklydusi arka.
Kožną naktį, kai nemiga, žiūriu, patikrinu, ar netrūksta
Gelumbės, žvakių ar bulvių artėjant žiemai,
Ekonomė aš, bet žinau, yra vienas Dievas,
Bet žmogus nusikaltęs yra ne vienas.
Turiu du anūkus, tris proanūkius ir sūnų.
Ir sunkią praeities naštą- todėl negaliu užmigti.
Po pažasčia turiu apgamą- laivo burę,
Po kojomis- suplūktą aslą, išvaikščiotą per darbymetį.
Nė karto neslėpiau, tik gailėjausi, kad suklydau.
Galiausiai žmonės atleido, bet aš- niekada negalėjau,
Nenumečiau, kantriai nešiojau kaltę lyg kryžių,
Ir kartą išgirdęs Dievas priėjo ir apglėbė.
“Štai išrinktoji”, žmonės nusilenkė, pasitraukė
Suglumę prieš šviesą, sklindančią man iš užančio,
Šviečiančią į jų puodus, žuvį, nuspalvinančią jų veidus,
O manąjį, vargiai matomą, ružavą lyg iš paveikslo.
Už kyšulio radau laivą- didelį, pilną gyvybės,
Ir gerą, saulės nutviekstą jūrą, šviečiančią pro blakstienas.
Palikusi magiškus simbolius, kuriuos skaudinau ir nuvyliau,
Išplaukiau. Sau nusidėjėlis- vienas.