Legvas padūsavimas apie jaunystę

Labiausiai erzina, kai šalia kas žlepsi! Rūgščius obuolius, saldainį arba savo vienišumą... Jauniausias mados vėjų brolis (turbūt Jonas) plyšauja visa gerkle: „Būti atskirtam, būti kitokiam, kentėti!.. ”  Ir tuo kaip mat susižavi plačiai beliūdintys ir gyvenimu nusivylę jaunieji žurnalų skaitytojai – televizoriaus žiūrėtojai. Pseudointelektualai. Taip ir nesugebėjusios (o tikrai norėjusios) išbalti varnos. Ką padarysi, yra taip, kad raudonai nudažyti plaukai ir trys sijonai ant nuplyšusių kelnių sielos spalvos nekeičia... Dabar būtų galima pamanyti, kad  imsiu suokti apie rožėmis klotą gyvenimą, jaunatvišką optimizmą, entuziazmą ir kitus žibuoklėmis kvepiančius dalykėlius. Hmm. Teks nuvilti (?).

Būti atskirtam ar atsiskirti? Klausimas su dviem absoliučiai skirtingom pasirinkimo galimybėm. Klausimas, į kurio atsakymo teisę turime tik mes patys. Kažkodėl (gal iš tingėjimo, o gal iš nežinojimo) dažniausiai į šį klausimą, kaip ir į daugelį kitų, leidžiame atsakyti piktajai pamotei Visuomenei. Ir kaip jūs manot, kas tada atsitinka? Piktoji pamotė iškasa giliausią duobę, pripila ją rauginto išdidumo, džiovintos arogancijos, karščiausių žodelių „kas aš“ ir kviečia mirusio roko grupės atlikėjo balsu. Taip mus atskiria. Mus ignoruoja, mus įžeidinėja ir mums tai patinka. Niekas nesugebėtų man įrodyti, kad ta mergaitė, kurią rado perpjautomis venomis, kvailai nesididžiavo savo išskirtinumu, savo vienišumu. Pasirinkimo galimybę praradusi rausvai žalsva plaštakė. Ir į paprasčiausią varną (ką jau kalbėti apie baltą) net nepanaši.

Visai kitaip, kai renkiesi pats. Kai sugebi apgauti pamotę ir patyliukais atsiskirti. Pavyzdžiui drėgnais rudens vakarais, kai žiūri į lyjantį dangų. Arba, kai visą naktį skaitai mylimiausio rašytojo knygą. Piktoji net nepastebi, kaip po truputį ima balti tavo sparnai, kaip naktimis jau ne skaitai, o verki savo laimę į puslapius. Kai taip atsitinka, būna per vėlu. Per vėlu kasti duobę, nes tu jau pasisitatei požeminius rūmus, per vėlu skandinti tave išdidume ir šaukti numirusiom legendom (tai neturėtų jokios prasmės, nes vakarais tu su jais geri arbatą). Per vėlu grįžti atgal, nes to dažniausiai (neskaitant atvejų, kada įkanda vabalas Nekenčiu) nebenori...

Tai va. Pripasakojau aš čia jums apie gyvenimą ir dabar negalėsiu užmigti, nes mąstysiu, ar turėjau teisę aiškinti tokius dalykus, ar turėjau teisę pasakoti gyvenimą, kai pati dar tik mokausi?.. Sunkiai su tom teisėm...