Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Ką rinkčiausi- dramą ar veiksmo filmą? Tuojau pat pasirinkčiau dramą, o tada Dievas rūsčiai sugriaudėtų: Gyvenimas tau tik tiek tereiškia?! Akimirką pasimesčiau, o aptikusi, jog žemė po kojomis vis dar yra, sudribčiau ir prisiplojusi prie grindų pabandyčiau nebūti, kad tik nereikėtų nieko atsakyti.
     
Atsistojusi prieš paskutinįjį teismą turėčiau pripažinti, kad nuleidau rankas ir puoliau į visa naikinančią savigraužą; nebegaliu net pakelti telefono ragelio, nes tuo metu tyvuliuoju įsikūnijusiame į embriono pozą didžiuliame stichiškame savęs smerkime ir telefono skambutį girdžiu lyg pro miglą, tarsi būčiau neverta būti priimta į jo pasaulį. Po velnių, ar tai klaida?
     
Kartais bijau šito buto, kuris apsaugo mane nuo pasaulio. Ar gali būti, jog šiltame kambaryje, įsiskverbiančiame į mane, kad man būtų jauku, arba magiškai karštame vandenyje, bėgančiame iš čiaupo ir liečiančio ne rankas, o širdį lyg išganymas, slypėtų didelė grėsmė?
     
- Bakst bakst bakst, - nusijuokė Tomas, pabaksnojęs tušinuku. - Tu jau kelias minutes visiškai nebejudi.
- Žinau.

Kodėl nebegaliu ištverti nė minutės viena, o tokia jaučiuosi vis dažniau ir dažniau, nesvarbu, su kuo tada būčiau; kodėl prailgsta kiekviena akimirka, per kurią nesugebu nebūti? Net mano sapnai tėra paprasčiausias filmas, televizorius, kaleidoskopas, palydėjęs miegoti, tačiau nepalikęs ramybėje ir neatvėręs akių nakčiai, tik apsupęs istorijomis ir pasakomis, nuo kurių po kelių parų ištisinio filmų, reklamų ir debatų laidų žiūrėjimo darosi koktu, darosi bloga nuo visko, ką matau, girdžiu ir liečiu; o tuo pačiu nenoriu nieko, tik nejudėdama gulėti ir užsimiršti dėmelėje ant sienos arba susiglamžiusioje nosinėje, numestoje po stalu.

- Padėsiu galvą tau ant kelių, - paprašiau.
Rima pasimuistė ir ant kelių padėjo pagalvėlę.

Kad ir kur nueičiau, su kuo bebūčiau, nebegaliu atsikratyti savo namų. Jie yra visur- ten, kur nieko nėra, tik prisiminimai, svajonės, nerealios ir netikros filmų, laikraščių bei knygų istorijos ir tuštuma, kurią jauti, nes nenusipelnei gyventi. Turbūt kažkurią gyvenimo akimirką, galbūt eilinę dieną, kai dar lankiau mokyklą, gyvenau tėvų namuose ir kartą vakare jie išėjo pas draugus, ilgai mane supusi aplinka staiga tapo sienomis, baldais ir aparatūra, kurią įsigyja tik suaugęs žmogus ir paverčia juos namais, kurie supa jį visą gyvenimą; galbūt aukštielnika gulėjau ant sofos, prieblandoje klausiausi “The Doors” ir buvo pavasaris; vienas iš tų vakarų, kai garsai iš lauko ataidi nepaprastai aiškiai ir kelia ilgesį.

- Na ką gi, - Vytautas atsikrenkštė. - Matau, kad taip visą vakarą gulinėdami ant sofų toli nenueisime. Todėl imuosi laidos vedančiojo vaidmens ir… Na, vienu žodžiu, jeigu norime per savaitę sukurti tą filmą, reikėtų šiandien bent jau temą sugalvoti. Na, bent jau… Suprantate..

Vytautas yra mano bendradarbis, kaip ir Tomas. Dar yra Algis, bet jis dabar repeticijoje. Vytautas mūsų šiek tiek prisibijo, tačiau greičiausiai iš visos kompanijos jisai apie save mano geriausiai. Šiaip jau vargiai begalima surasti mažiau komplikuotų žmonių kompaniją nei mūsiškė. Kartais bijau, jog kiekvieną kartą susitikę tik įteisiname vienas prieš kitą savo silpnybes ir išsiskirstome dar labiau pasimetę. Turbūt tokiems žmonėms tiesiog turėtų būti uždrausta bendrauti vieniems su kitais.

- Gal nufilmuokime, kaip tikriname keleivius? - lyg juokaudama pasiūlė Rima.
- Kategoriškai ne, - Vytautas net pasibaisėjo.

Girdėjau šią mintį iš Rimos jau vakar; jau tada sakiau, kad ji niekam nepatiks. Niekas iš mūsų nėra patenkintas savo darbu ir susiklosčiusiu likimu; esu tikra, jog kiekvienas tame filme norėtume realizuoti savo svajones. Nė vienas nesididžiuotumėme matydami save įkaušusius šlitiniuojant vagonais arba regėdami tą sceną, kurią Vytautas, sakė, regi kiekvieną vakarą ir negali pamiršti: vaikinas ir mergina neturi talonėlio, Vytautas pakiliai, todėl neslepiant pašaipos, ima aukštinti valstybę ir jos tvarką, vaikinas ir mergina ilgai tyli ir klausosi, kol galiausiai vaikinas pareiškia, jog turi nedaug pinigų, kurių jam dar prireiks, todėl bilietėlių jis tikrai nepirks. Vytautas susinervina ir nuleidęs balsą ramiai pasako, jog jeigu suskaičiavus iki trijų vaikinas vis dar nenusipirks talonėlių, jis pats savo rankomis išmes iš juos traukinio. Momentaliai prisiekia, jog tikrai taip padarys, ir ima skaičiuoti. Vaikinas tyli ir žiūri į žemę. Mergina- pro langą. Vytautas baigia skaičiuoti ir akimirką sutrinka, o visi keleiviai atsisukę žiūri. Tada įsikiša kokių dvylikos metų bachūriukas ir paklausia “Na, ko lauki? ”, po ko Vytautui kaipmat užvirė kraujas ir jis riaumodamas nusiplėšė tašę, metė ją per suolelį ir įsikibęs vaikinui į atlapus ėmė jį vanoti kumščiais; vėliau jis pats pasakojo, kad mergina bandžiusi jį atplėšti, bet jam tarsi protas aptemo.

- Jeigu norite filmo apie traukinius, aš išeinu.
- Nusiramink, - nusižiovavusi sumurmėjau. - Niekas čia nieko nenori. Matai? - nusišypsojau, kai virtuvėje suskambus telefonui sugrįžusi Rima pasakė, jog Algis šiandien prie mūsų neprisijungs.

Man patinka mano draugai, bet visi jie- neurotikai, gal tik išskyrus Algį. Visą gyvenimą mane supo vien komplikuoti žmonės- kitokių tiesiog nesugebėdavau patraukti. Kažkokiu būdu normalūs žmonės sugebėdavo mane ignoruoti ir neleisti prie jų priartėti- įtariu, kad tai dėsnis, netyčinis, tačiau teisingas, dalijantis žmones pagal tai, ko jie iš tiesų nusipelnė. Kartą, kai su Vytautu, Tomu ir jo seserim Rima, kuri laikui bėgant prie mūsų prisijungdavo vis dažniau, sėdėjome bare, nuobodžiaudami gėrėme alų ir klausėmės Rimos kvatojimo, staiga supratau, jog kažkada, turbūt labia seniai, kai patys to dar nesupratome, tapome geriausiais draugais- tokiais artimais, kad laikas, praleistas kartu, kiekvienam buvo geriausias laikas jo gyvenime.

- Man atrodo, be kokio nors gėrimėlio mes čia neišsiversime, - Rima akivaidžiai neištvėrė. - Sėdime kaip kokie pasmerktieji, ir tas filmas mus visus slegia. Aš juk matau, nesijuokite.
Pabandžiau sulaikyti šypseną, tačiau nepavyko. Akivaizdu, jog po Rimos žodžių visiems palengvėjo.
- Gerai, - pakėliau galvą ir grįžau į sėdėjimo poziciją. - Turbūt dabar nė patys nebežinome, kodėl šiandien nusiteikėme negerti.
- Aš žinau, - įsikišo Tomas. - Nes Vytautas pažadėjo niekada nebegerti- prisimenate, per savo gimtadienį?
- Netiesa!

Galiu pasakyti- mes buvome puiki kompanija. Kompleksuoti, svajotojai, depresuojantys ir nelaimingi, bet dideli, tiesiog milžiniški- per visą pasaulį. Kai ėjome į parduotuvę alaus, Rima nusitempė mus į kažkokį kiemą; ten visi atsirėmėme į vienintelį stovėjusį automobilį ir rėkėme į jo priekines groteles lyg į mikrofoną- arba langą pasaulio, uždaryto mažame kambarėlyje; kambarėlyje, kuris priklausė mums. Visi garsiai juokėmės- skaudančiais pilvais, negalėdami nustoti ir nematydami savo juokui galo, ir be šio juoko daugiau niekas neegzistavo. Mes buvome viskas.





Bus daugiau
2005-02-01 16:47
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 14 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-03 23:47
majakas_
tiks
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-02 18:13
Labai garsus
Iki puses (iki Vytauto) patiko labai. Po to - su islygomis... siek tiek tiesmukai... Manau (neturiu teises taip sakyti, bet gal atleisi...), siekiant vientisumo, vertetu pasirinkti arba 1-sios puses stiliu, arba 2-osios.
Gal vertetu perziureti: „...nesugebu nebuti“; „maziau komplikuotu... supo vien komplikuoti...“
Kad nesupyktum del mano smulkiu pastebėjimu, galiu labai nuosirdziai prisipazinti, kad negaliu pamirsti tavo „II. MOZAIKA“. Man jis – kaip Manifestas...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-02 13:14
_I_
_I_
Kartais labai giliai kapstant galima ir pasikasti pro derlingą sluoksnį. Čia spėju taip ir atsitiko.
Personažai man apskritai neatsiskleidė. Visos istorijos tikslas taip pat. Nei kažkokio esminio momento, nei įpatingos esmės. Viskam reikia kažkokio pasamoninio paaiškinimo. Taip, ta vieta su rėkimu į groteles tikrai savotiška, tačiau ji bene vienintelė išduoda tai kas bandyta įrodyti - kitoniškumą.
Stilius - jau kitas reikalas, tačiau ar tikrai vien jo gana?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-02 11:54
Vasara
Dingo komentaras :( Rašau iš naujo:
būtų daug geriau, jei kontrolieriai būtų ne tikri, o apsimetėliai. Na tiesiog pasidarė sau tauta akciją atrakciją. Kaip dažnai tai darydavome. Ir dažnai nevykusiai. Tas betikslis šlaistymasis, tuščios kalbos, baimė likti vienam, ambicijos padaryti KAŽKĄ TOKIO (susukti filmuką) ir noras greito rezultato (per savaitę), spontaniški poelgiai ir t.t. yra taip gerai pažįstama. Ir turbūt ne vienas tai išgyveno. Man pasirodė labai tikra ir tikslu. Bet tekstas kliuvo: pvz. gremėzdiški sakiniai, kai sunku perskaityti ir suprasti iš pirmo karto, "nelimpantys" epitetai ir dar šis tas, ką galima taisyti kruoščiau padirbėjus su tekstu. Ai, nenoriu kritikuoti, nes nesijaučiu galinti tai daryti. Šaunuolė Kaladė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-02 00:40
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
sorry, išpeiksiu. pagrindinis minusas: dirbtinumas. kad ir kaip neprastai įvaldyta pasakojimo maniera ir stilius gana tvirtas, tai tik kokybiškos priemonės, kuriomis kuriamas deja dirbtinis pasaulis. neįtikėtina viskas išskyrus automobilio grotelių aukojimo sceną. be to talonėliai traukinyje? juk traukinyje bilietai, bent jau taip būdavo mano traukinių laikais. dabar vėl: nežinau kiek toli pažengė traukinių kontrolierių mentalitetas, bet, manding jis nelabai daug nutolęs nuo miesto viešojo transporto darbuotojų mentaliteto, pastarųjų neįsivaizduoju svajojančių sukurti kino filmą. įmanoma situacija, kad vienas kuris iš jų būtų crazy meninkas, bet visa brigada? ne. tačiau dirbtinumo pojūtį sukelia ir kiti dalykai: iš piršto laužtos filosofijos kūrinio pradžioje, totalus ir tolygus visų herojų nepilnevertiškumo kompleksas, kai kurios smulkios detalės: vyto atsisakymas gerti, noras _per_ _savaitę_ sukrti filmą (koks bebūtų, kad ir dokumentinis! tik ne per savaitę), gal dar kai kas, visko neišvardinsiu. t.y. labai svarbu suprasti, kad aš nekritikuočiau jei būtų psakojami visai neregėti dalykai, tarkime, traukinio mašinistas, giliai širdyje poetas, nuoširdžia gėjaus meile myli traukinio kūriką -- vulgarų tipą, buvusį kalinį. ir meilės šaukiams padeda šiam apiplėšti pašto vagoną su milijoninėm perlaidom, po ko jiedu pasprunka į lenkiją ten geria, ištvirkauja ir toliau smunka moraliai, patenka į mafijos nemalonę bėga toliau ir ramybę gauna tik portugalijoje kur mašinistas iš prigimties imlus kalboms greitai išmoksta vietinę kalbą bei tampa nacionalinės literatūros premijos laureatu, o išgarsėjusį jį lengvai suranda interpolas ir taip toliau ir panašiai. bet jei tokia kvaila istorija būtų papasakota _taip_ kad atrodytų įtikimai man būtų vienodai kokios nesąmonės joje dėstomos. takoskyra tarp įtikėtinumo ir neįtikėtinumo slypi ne siužete. o kažkur tarp eilučių. pasiekti realių įvykių atpasakojimo efekto -- pirmas ir kartu pskutinis prozą rašančio žmogaus uždavinys. nežinau ar beverta sakyti, kad aš taip pat kaip pagaliukai kiekvieną kartą susiraukiu pamatęs tiesioginius "kultinių" kultūros reiškinių įvardinimus arba, kad tokios frazės kaip: "Girdėjau šią mintį iš Rimos jau vakar;" yra brokas lietuvių kalbos taisyklių požiūriu. mano galva, kai pati koncepcija yra ydinga apie apdailą kalbėti nėra prasmės.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-01 21:55
Švelnus Jungas
Na, tas rėkimas į automobilio groteles - oi, koks jau jis smagus:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-01 19:49
ir kiti
kažkas rimtesnio prozoje. pagaliau. ... vykusiai perteikiamas trapių gyvenimo akimirkų pajautimas. savalaikiai dialogai. patrauklus, įtraukiantis pasakojimo stilius. ... bet. neišvengta tam tikro sureikšminimo lengvo patoso pavidalu. yra nebrandžių vietelių: "normalūs žmonės", "į parduotuvę alaus". ir visada liksiu kultinių grupių pavadinimų kaišiojimo į kūrinius priešininku. ... anyway, bendras vaizdas geras. tęsinys laukiamas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-01 16:55
Kaladė Alter Ergo
Pavadinimo sutapimas atsitiktinis.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-03 23:47
majakas_
tiks
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-02 18:13
Labai garsus
Iki puses (iki Vytauto) patiko labai. Po to - su islygomis... siek tiek tiesmukai... Manau (neturiu teises taip sakyti, bet gal atleisi...), siekiant vientisumo, vertetu pasirinkti arba 1-sios puses stiliu, arba 2-osios.
Gal vertetu perziureti: „...nesugebu nebuti“; „maziau komplikuotu... supo vien komplikuoti...“
Kad nesupyktum del mano smulkiu pastebėjimu, galiu labai nuosirdziai prisipazinti, kad negaliu pamirsti tavo „II. MOZAIKA“. Man jis – kaip Manifestas...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-02 13:14
_I_
_I_
Kartais labai giliai kapstant galima ir pasikasti pro derlingą sluoksnį. Čia spėju taip ir atsitiko.
Personažai man apskritai neatsiskleidė. Visos istorijos tikslas taip pat. Nei kažkokio esminio momento, nei įpatingos esmės. Viskam reikia kažkokio pasamoninio paaiškinimo. Taip, ta vieta su rėkimu į groteles tikrai savotiška, tačiau ji bene vienintelė išduoda tai kas bandyta įrodyti - kitoniškumą.
Stilius - jau kitas reikalas, tačiau ar tikrai vien jo gana?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-02 11:54
Vasara
Dingo komentaras :( Rašau iš naujo:
būtų daug geriau, jei kontrolieriai būtų ne tikri, o apsimetėliai. Na tiesiog pasidarė sau tauta akciją atrakciją. Kaip dažnai tai darydavome. Ir dažnai nevykusiai. Tas betikslis šlaistymasis, tuščios kalbos, baimė likti vienam, ambicijos padaryti KAŽKĄ TOKIO (susukti filmuką) ir noras greito rezultato (per savaitę), spontaniški poelgiai ir t.t. yra taip gerai pažįstama. Ir turbūt ne vienas tai išgyveno. Man pasirodė labai tikra ir tikslu. Bet tekstas kliuvo: pvz. gremėzdiški sakiniai, kai sunku perskaityti ir suprasti iš pirmo karto, "nelimpantys" epitetai ir dar šis tas, ką galima taisyti kruoščiau padirbėjus su tekstu. Ai, nenoriu kritikuoti, nes nesijaučiu galinti tai daryti. Šaunuolė Kaladė.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-02 00:40
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
sorry, išpeiksiu. pagrindinis minusas: dirbtinumas. kad ir kaip neprastai įvaldyta pasakojimo maniera ir stilius gana tvirtas, tai tik kokybiškos priemonės, kuriomis kuriamas deja dirbtinis pasaulis. neįtikėtina viskas išskyrus automobilio grotelių aukojimo sceną. be to talonėliai traukinyje? juk traukinyje bilietai, bent jau taip būdavo mano traukinių laikais. dabar vėl: nežinau kiek toli pažengė traukinių kontrolierių mentalitetas, bet, manding jis nelabai daug nutolęs nuo miesto viešojo transporto darbuotojų mentaliteto, pastarųjų neįsivaizduoju svajojančių sukurti kino filmą. įmanoma situacija, kad vienas kuris iš jų būtų crazy meninkas, bet visa brigada? ne. tačiau dirbtinumo pojūtį sukelia ir kiti dalykai: iš piršto laužtos filosofijos kūrinio pradžioje, totalus ir tolygus visų herojų nepilnevertiškumo kompleksas, kai kurios smulkios detalės: vyto atsisakymas gerti, noras _per_ _savaitę_ sukrti filmą (koks bebūtų, kad ir dokumentinis! tik ne per savaitę), gal dar kai kas, visko neišvardinsiu. t.y. labai svarbu suprasti, kad aš nekritikuočiau jei būtų psakojami visai neregėti dalykai, tarkime, traukinio mašinistas, giliai širdyje poetas, nuoširdžia gėjaus meile myli traukinio kūriką -- vulgarų tipą, buvusį kalinį. ir meilės šaukiams padeda šiam apiplėšti pašto vagoną su milijoninėm perlaidom, po ko jiedu pasprunka į lenkiją ten geria, ištvirkauja ir toliau smunka moraliai, patenka į mafijos nemalonę bėga toliau ir ramybę gauna tik portugalijoje kur mašinistas iš prigimties imlus kalboms greitai išmoksta vietinę kalbą bei tampa nacionalinės literatūros premijos laureatu, o išgarsėjusį jį lengvai suranda interpolas ir taip toliau ir panašiai. bet jei tokia kvaila istorija būtų papasakota _taip_ kad atrodytų įtikimai man būtų vienodai kokios nesąmonės joje dėstomos. takoskyra tarp įtikėtinumo ir neįtikėtinumo slypi ne siužete. o kažkur tarp eilučių. pasiekti realių įvykių atpasakojimo efekto -- pirmas ir kartu pskutinis prozą rašančio žmogaus uždavinys. nežinau ar beverta sakyti, kad aš taip pat kaip pagaliukai kiekvieną kartą susiraukiu pamatęs tiesioginius "kultinių" kultūros reiškinių įvardinimus arba, kad tokios frazės kaip: "Girdėjau šią mintį iš Rimos jau vakar;" yra brokas lietuvių kalbos taisyklių požiūriu. mano galva, kai pati koncepcija yra ydinga apie apdailą kalbėti nėra prasmės.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-01 21:55
Švelnus Jungas
Na, tas rėkimas į automobilio groteles - oi, koks jau jis smagus:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-01 19:49
ir kiti
kažkas rimtesnio prozoje. pagaliau. ... vykusiai perteikiamas trapių gyvenimo akimirkų pajautimas. savalaikiai dialogai. patrauklus, įtraukiantis pasakojimo stilius. ... bet. neišvengta tam tikro sureikšminimo lengvo patoso pavidalu. yra nebrandžių vietelių: "normalūs žmonės", "į parduotuvę alaus". ir visada liksiu kultinių grupių pavadinimų kaišiojimo į kūrinius priešininku. ... anyway, bendras vaizdas geras. tęsinys laukiamas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-01 16:55
Kaladė Alter Ergo
Pavadinimo sutapimas atsitiktinis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą