Tyla samanota

Vėl knarkia vakaras, įspaustas rėmuose
bakūžės lango. Čiaupia lūpos tylą samanotą.
Matau aš savo tėvą, įsirėmusį
alkūnėmis į pilkšvą ąžuolinių skobnių plotą.

Į delną kietą, šerpetom sužėlusį,
įspraudžia krenkštulį ir poteriais panosėj niurna.
Ne kartą pirkios dūmais šitaip kėlėsi, -
sulįsdamas į palubes, keiksmais, - į krosnies urną.

Parklumpa į raukšles šventu tylėjimu,
palovin žeria graudulį. Žvilgsniu į dangų spiria
lyg plūgais rėžia horizontą. Ėjome
su tėvu ten. Nusvirę kirviais, išbučiavom girią.

Dabar - šlubuoja paskui lazdą. Kosėja,
į švarplę ūsais paskutinį papirosą kiša
tarytum išrišimo balkšvą ostiją.
Ir parpia susigūžęs papečky, ramybės nišoj.

Paleidžia į sapnus grublėtus ašarą.
Švenčiausius kviečia atlaidams, į lūpų sūrį vapa.
Švarkštimą paskutiniais gurkšniais pašeria.
Ir samanotoj tyloje išsikasa sau kapą.