Vėl knarkia vakaras, įspaustas rėmuose
bakūžės lango. Čiaupia lūpos tylą samanotą.
Matau aš savo tėvą, įsirėmusį
alkūnėmis į pilkšvą ąžuolinių skobnių plotą.
Į delną kietą, šerpetom sužėlusį,
įspraudžia krenkštulį ir poteriais panosėj niurna.
Ne kartą pirkios dūmais šitaip kėlėsi, -
sulįsdamas į palubes, keiksmais, - į krosnies urną.
Parklumpa į raukšles šventu tylėjimu,
palovin žeria graudulį. Žvilgsniu į dangų spiria
lyg plūgais rėžia horizontą. Ėjome
su tėvu ten. Nusvirę kirviais, išbučiavom girią.
Dabar - šlubuoja paskui lazdą. Kosėja,
į švarplę ūsais paskutinį papirosą kiša
tarytum išrišimo balkšvą ostiją.
Ir parpia susigūžęs papečky, ramybės nišoj.
Paleidžia į sapnus grublėtus ašarą.
Švenčiausius kviečia atlaidams, į lūpų sūrį vapa.
Švarkštimą paskutiniais gurkšniais pašeria.
Ir samanotoj tyloje išsikasa sau kapą.
Bene 1 geriausių tavo. Labai daug gerų vietų, gal net per daug ;] skaitai ir dar norisi, ir dar. O rimas tai negirdėtas ir nematytas 'niurna/urna','kiša/nišoj'. O dėl papačkio - visai gerai nuskambėjo, nereikėjo jaudintis. Ir dar, pamėginkime įsiklausyti į eiliaus ritmą. Visų pirma krinta į akis, kad jis labai aiškus, įsakmus. Stumia veiksmą į priekį, o tai labai gerai. Manau, kad autorius tik imituoja tėvo mirtį, norėdamas parodyti, kad jis nėra kartu, kaip kadais... Taigi šitas eilius tikrai sudėtingas, gilus, sudėta daug prakaito.
Asmeniškai man geriausi 3 ir 4 posmai. Tai tiek p. P. Pūlokai. Dūšė.