Per purviną sniegą

Per purviną sniegą,
Tą, po kuriuo žiemą benamiai miega,
Nubėgo besišypsanti katė,
Paaukojusi penktą gyvenimą mašinos ratams.
Tai ta pati,
Kurios raina vėlė jau buvo girdėta,
Prie upelio pavasarį,
Kur daug nesišypsančių teka.
Per drebantį medžio kamieną,
Kurio drevėj iš benamių niekas nemiega,
Nes grįžta pavasarį,
Kai nebemato purvino sniego,
Nulipo rievė pūslėta –
Smalsu pasidarė,
Kas gyvena prie žemės,
Žiemą prie sniego.
Nuo šlaito po debesim,
Kur naktį šaltis prigėręs miega,
Ten, iš kur vasarą nekrenta purvinas sniegas,
Nukrito ant žemės peizažas,
Tas, kurį vakar matę,
Du žvirbliai dangaus užsimanė,
Bet nepakilo nuo purvino sniego,
Nes ten žiemą greta benamių
Besišypsanti katė miega.
Per purviną sniegą...