raudonas jausmas

kelių keliuos pasiklydęs
mažas ir paslaptingas jausmas
neauga, nes rūko
miglų tinkluose pasislėpęs
kol užtinka dar
mažesnį taškelį pačiam
smegenų kamputy. vėžys.

grįžta atgal manydamas –
eina į priekį. visas
raudonas tarsi vėjuota saulė
virta su paprikų padažu.

iš pykčio ne toks raudonas
kaip iš nesusivokimo
rytas dabar ar pavakarys.
gieda gaidys
ant kaimynės peties
toks pat kaip saulė.
įdaryta slyvom ir virtais
obuoliukais. rugpjūtis.

permainų metas. ruduo
užgesins paryčių aštrų gaisą.
nuo tvoros nesimato pasaulio
ir jausmų nesigirdi tarp mietų.
kalu į sulijusią žemę
išbrinkusį kuolą – laikys
iki kito rudens
kol vėl nutūps
ant spygliuotos tvoros
ir giedoti nustos.

apsimesiu vėžiu ir stypsosiu
miglotoj Taipėdoj kur net nebėra
vandens. saulėj išdžiūva viskas.
net rašalas tirštas raudonas
užglaistęs kreivus plyšius
ir žodžiais sielą apkaišęs kraujuotais
tarsi gaidį pribaigusiais pirštais.

ir vėl raudonas paprikų padažas
apsimeta esąs visai neaitrus
kol sulenda vikriai į skrandį
ir degina stemplę ir net kvėpavimo
takus apžėlusius nuorūkom
iš vidaus kažkas pabąla
persimeta į akis ir šviečia iš tolo
kaip prietemos vampyras ir jo iltiniai.

kertiniai akmenys seniai padėti
visuos penkiuos kampuos aronijos
dar neprinokusios.
agoniškas rytas. pro langą
visas pamėlęs kaip alkoholikas
ilgai pasninkavęs prieš lietų.
giesmę nužudęs gaidys
užkariauja areną ir klykia
belieka tik atsikelt paskutiniams vėžiams
ir nubust kad netyčia sapnuojant
nuo sodo tvoros nenukristų virtos
paprikos.

saulės saugiklį iššovė. nukrito tiesiai į dilgėles.
kad tik nesurinktų po natą kaip tąkart
Kudirka ant rankos kraujuotos penklinės.
ten pat – iltinės aronijos ir iškankinti gaidžiai
kaip siaubo filmas mutantams vėžiams
bausmė už išniekintą mažą keliuos pasiklydusį
lašą rašaluotoj dulkėtoj Taipėdoj.
/2003. 08. 17/