Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Medis buvo sausas ir nuvytęs, kaip ir mano skrandis, jau trečią dieną nematęs lašo vandens. Gal jau ketvirta naktis mane kamavo košmarai apie gėlą vandenį ir keptus karvelius ir aš tikrai labai gailėjausi, kad tie košmarai nevirsta tikrove. Dykuma man pasirodė negailestinga... Hmm, o kam ji išvis buvo gailestinga? Tiems baltiems žmonių kaulams, besimėtantiems ant judančių kopų?
  Beje, kur aš baigiau? A-a... medis...
Taigi, tas medis, kurio šakų prieglobstyje stovėjo balta pašiūrė ar troba- iš čia negalėjau suprasti- ir buvo mano  pastarųjų kelionės valandų tikslas.
  Artėdamas supratau, kad prieš mane visgi troba. Iki pusės susmegusi į smėlį, bet troba. Baltu stogu, neaišku, kokios spalvos durimis ir puspilkėmis sienomis. Kad tik nebūtų miražas...
  Pasirodo, ne. Tą išdavė skanus kvapas, atsklidęs į mano šnerves. Nučiuožiau nuo kopos, sustojau prieš
pastatą ir susvyravau. Karštis velniškas.
- Kas ten? - atsklido iš vidaus balsas, nors aš net nepabeldžiau.
- Tik vargšas keleivis! - atsiliepiau gailiu balsu. - Dykuma išvargino mano kojas ir plaučius. Gal rasčiau čia
bent vieną statinę vandens?..
- Oho! - tarpdury pasirodė įspūdingų matmenų matrona. - keleivis su humoro jausmu! Senokai tokių nebuvo. Užeik, jei turi pinigų.
Žengiau ant paskendusių smėly laiptų. Žinoma, pinigų turiu! Tačiau neverta pamiršti to, kad šitie tariamai vaišingi dykumų užeigų savininkai smarkiai plėšia iš ištroškusių keliautojų. Žinoma, galėjau kapstytis iki horizonte žaliavusio miško- nuo čia iki dykumos pakraščio liko vos valanda kelio. Už miško turėjo prasidėti gyvenamos zonos ir padorios kainos, tačiau kelionei aš buvau pernelyg pavargęs. Pajutau beveik palaimą, atsisėdęs prie medinio stalo, apspjaudyto tikriausiai nepatenkintų klientų...
- Štai vanduo. - šeimininkė įbruko į mano rankas velnioniškai didelį bokalą. - Penkiolika ečupų.
- Koo-ooks malonus tamstos apiplėšimas! - sugargaliavau aš, jau taškydamasis burbulais. Šią minutę man visiškai nerūpėjo plėšikiška užeigos šeimininkės prigimtis.
- Nagi, keleivi, paragauk  ir mano keptų balandžių! - suokė šeimininkė. - Pirštus apsilaižysi.
Kur čia neparagausi, jei tris naktis tą biesą sapnavau...

    Nepaisydamas stalo etiketo, suleidau į maistą dantis ir suurzgiau kaip šuo. Matyt, jai tokie vaizdai ne naujiena. Žinoma, po vandeninės atgaivos mano smegenys pradėjo veikti ir aš ėmiau skaičiuoti, kiek gi man šis malonumas kainuos. Tikėjausi, kad kainos čia tvirtai pririštos prie kainoraščio, ko neradau  prieš tai aplankyto šinkorkos užeigoje. Anas kainą nustatydavo pagal kliento piniginės storį- ir dažniausiai paleisdavo jau be piniginės.
Sutašęs balandėlį, skaniai atsirūgau.
- Keturiasdešimt. - kraupiu balsu tarė šeimininkė ir aš sumokėjau, nors mano piniginė ėmė signalizuoti pernelyg lengvu savo svoriu.
- Tai iš kur keliauji ir į kur? - iškart suminkštėjusi paklausė matrona.
- Už žinias- penki ečupai. - sugudravau.
- Kas gi moka už žinias? - nustebo ji.
- Jūs mokėsit, jei norėsit žinoti. O man jau laikas eiti...
- Palauk! - ji įkišo man į delną tris monetas. - Pasakok!
Mintyse sau nusišypsojau- kada nors kur nors gausiu galą su savo pokštais...
- Ką gi, aš keliauju iš Pjestro Alibaho, kadangi ten nebeturiu darbo. Sausi medžioklės plotai, taip sakant, užsakovų irgi maža... Už raguotuosius mažai moka, tai ir viskas. Tikiuosi kad čia, Cacoje atsiras tokių, kurie norės įsigyti porą ragų papuošimui.
- Elnių, briedžių? - paklausė ji.
- Velnių. - dievaži, pasakiau gryną teisybę, o ji netikėdama nusiperdė ir puolė juoktis. Nusijuokiau ir aš.
- Palauk, dar neišeik. - sulaikė ji mane, pamačiusi, kad noriu dėti į kojas. - Eime, kerėtoja Ambra tau išburs ateitį.
Supratau kad kerėtoja- tai ji pati. Be to, ateities būrimais netikėjau- tik ne iš tokių dykumos raganų.
Tik ji mano protestų nepaisė. Išsitraukė vidutinio dydžio krištolinį rutulį, padėjo ant stalo ir liepė man jį paliesti.
Paliečiau.
Ji irgi palietė ir užmerkė savo kurmiškas akutes.
Jau susiruošiau plautis pro duris, kol dar nesugalvojo baisesnių pramogų, kai staiga...
- O-oooo! - užriaumojo.
- Kas nutiko? - paklausiau sunerimęs ir kartu susinervinęs, kad nepavyko nusimuilinti.
- Matau!
- Ką matai?
- Matau tavo ateitį!
- Na, šitą gerą aš kiekvieną naktį matau. Kas dar?
Ji dėbtelėjo į mane piktu žvilgsniu.
- Matau tave mūsų nenugalimo karaliaus Kėbulo Šeštojo rūmuose!
- Pfff! - purkštelėjau, bet ji neatkreipė dėmesio.
- Matau... ooo, apsaugok Dieve! Matau  šėtoną! Jis kažką buria ir kėsinasi į tavo širdį!
- Gerai, kas dar? - surimtėjau. Šita ragana ėmė matyti į tą pusę, kuri mane ir domino.
- Matau... labai ilgą kelionę...
Šį kartą ji tylėjo labai ilgai. Netgi vėl užsimerkė. Ir staiga:
- Oo-oooo!
- Ką, nejaugi taip blogai? - sunerimau. -Ar pamatei, kur užsibaigs ta kelionė?
Ji, susiraukusi kaip lietaus debesis, pakėlė iš užstalės savo lašinius- tikra paršavedė matrona...
- Neee. - numykė. - Tik motulė gamta labai šaukia. - ir iškurnėjo pro duris. Aš mintyse suskaičiavau iki dešimties ir pasipusčiau padus, kad nereikėtų mokėti už jos abejotinas antgamtines paslaugas. Atgavęs visus būtinus skysčius, kūnas vėl ėmė normaliai veikti.


Storoji kerėtoja Ambra manęs nesivijo, nors dykumą tikriausiai pažinojo geriau nei aš. Pirmiausia, pasiekęs dykumos pakraštį- retą miško juostą, aš numigau tankaus krūmo šešėlyje. Net ir trumpa kelionė dykuma reikalauja valandos gero pavėsio. Ambra, apsižergusi savo deglą kuilį, kurį girdėjau žviegiant už jos namo, taip ir nepasirodė.
Bet kuris nepatyręs keliautojas būtų pasakęs, kad per dykumą vilkausi nosies tiesumu. Patyręs nepatyrusiam būtų parodęs taką, kuris smėlynuose beveik visai išnyko. Miške gi jis vėl tapo aiškiai matomas. Kažkas visai neseniai juo keliavo- didžiulis karavanas plačiakanopių gyvūnų. Turbūt jį vakar ir mačiau- ir palaikiau miražu...
Po dviejų valandų malonaus pasivaikščiojimo kieta žeme, priėjau neaukštą, iš laibų šakų supintą kaimo tvorą. Vartelių niekur arti nesimatė, tad perlipau per ją, gerokai išgąsdindamas už jos sėdėjusias dvi bobutes.
Kaimelis nebuvo didelis- kiek akys aprėpė, suskaičiavau dešimt ar penkiolika trobų ir kelis neaiškios paskirties pastatus. Trobos medinės, stambių rąstų bei vietomis apteptos moliu, kas šiaip negadino bendro vaizdo. Stogai apkalti apipelijusiomis keturkampėmis lentelėmis, keli net dažyti kažkokia madinga spalva. O kokia- geriau net neklauskit, vis tiek neatspėčiau...
Kiekviena didesnė bendruomenė turi vietą, kurion suplaukia visos karalystės paskalos. Jeigu ten gerai ištemptum ausis, tai sužinotum, ką iš ryto karalius valgė pusryčiams ir kiek kartų sėdėjo tupykloj. Savaime aišku, tokiose vietose neapsieinama be stipraus alaus, kuris atriša laisvės ištroškusius liežuvius, ir be gražių moterų, kurias galima... na, jūs patys suprantate- ne maži esate...
Tokių vietų netrūko Alibahe, tikėjausi kad jų netrūks ir čia.
Užeigą aptikau netoli kalvės. Tiesą sakant, tai buvo vienintelė vieta, kurioje manęs galėjo neišsigąsti- po dviejų savaičių, praleistų dykumoje, aš atrodžiau tikrai klaikiai.
Vos tik pravėriau duris, ausis užgulė sielai malonus triukšmas, kokio seniai neteko girdėti. Girtų senių bliovimas, gaidžių giedojimas, užuodžiau arkliško mėšlo kvapą ir iškart supratau, kad jie nesivargino užeigą pastatyti nuo nulio- arklidė puikiai tam tiko. Tikrai puiki vieta!
Man pro nosį praplasnojo mergužėlė su pilnais bokalais rankose...
Apsidairiau. Taa-aip, kiek daug čia mėlynų snukių! Ir kiek mažai laisvų vietų!.. Atsisėdau beveik šios šunidės vidury ir iškart įtempiau ausis. Pats laikas būtų pasiieškoti darbo. Deja, išgirsti žodžiai manęs nenudžiugino.
- Nagi, dar gurkšnelį! Už gerą derlių! - išgirdau tostą.
- Už šitą! - trinktelėjo bokalai.
- Už bulvių laukus!
- Už juos! - bokalai lėtai ištuštėjo.
- Už morkas! -tęsė kalbėtojas.
- Ir už šitas! - pritarė visai prikiautusių vyrų gauja, tikriausiai jau nebesuvokiančių, už ką ir kodėl geria.
- Už ropes! - šūktelėjau neišlaikęs.
- Už ro... - pradėjo vyrai, bet užsikirto. - ei, tu! Patylėk! Šiemet ropių mes nesodinom!
- Už obuolius! - vėl klyktelėjo tostų skelbėjas. Nukreipiau ausis į kitą pusę.
- Pralošiau tam niekšui arklį! Savo baltašonį! Vargas man! - išgirdau gailų balselį. Aš skubiai apsidairiau- arklys stovėjo tolimame kampe ir tingiai kramsnojo vieno per daug prigėrusio apsiausto skverną. Kuino šonas buvo baltas. Taaaip, vyrukas pasistengė. Vai kauks ant jo žmona... O kuinas lyg ir nieko. Pajėgus atrodo. Kad taip man tokį...
- Vargas tau. - pritarė prasilošusiojo sugėrovas. - išgerk dar ir nusiramink.
Tokiose skylėse logika savotiška. Geriau nesigilinti...
Pro šalį vėl praplasnojo alaus nešiotoja. Apsuko aplink tuos, kur derlių garbino ir tada, priskridusi prie manęs, įsitaisė ant kelių.
- Svetys ką nors gers? - susuokė nežemišku balseliu.
- Alaus su bruknių užpilu. -pasakiau vos gyvas iš meilės ir ji nuplasnojo sau. Aptarnavimas čia klasiškas- nieko neprikiši...
Akies kampeliu ją stebėdamas, pamačiau vidun įeinančius du nestandartinius žmogėnus. Abu buvo pasipuošę šilkiniais apdarais, išsiuvinėtais auksiniais siūlais. Abu nešiojosi nedidelius dailius durklus. Labai gražūs bet niekam tikę- netgi neišgaląsi kiek reikia, o ir atšimpa po menko bakstelėjimo į kietą paviršių. Vien jų batai buvo verti mano mėnesio atlyginimo. Galėjau iš bet ko lažintis- tai buvo dvariškiai. Jiems, matyt, irgi nesvetimi kaimiški džiaugsmai...

Apsidžiaugęs dar pastebėjau, kad aplinkui nebeliko laisvų vietų, tik prie mano stalo.
Pro šalį praplasnojo užeigos balandėlė, nutupdydama ant mano stalo bokalą šalto alaus. Abu dvariškiai abejodami žvilgčiojo į mane. Matyt, juos nervino nuo manęs sklindantis prastas kvapas ir dar prastesnė išdžiūvusio pelkinio išvaizda, tačiau jie tikriausiai nebuvo pratę stovėti vietoje ilgiau kaip tris minutes, nes ryžtingai žengė artyn ir atsisėdo, net nepasisveikinę. Palaikė mane pernelyg žema šiukšle, su kuria neverta būti mandagiam.
- Tu sėdi prie didikų stalo! - pareiškė vienas, varstydamas mane įžūliu žvilgsniu. Jo akys man kažkodėl nepatiko. Žvelgė taip, tarsi bandydamas prisiminti, kur mane matė.
Tie, kurie mane pažįsta, man neretai atneša kokią nelaimę. Kaire ranka po stalu ėmiau žaisti peilio rankena.
- Sėdžiu. -sutikau su juo. - Sėdėkit ir jūs.
Antrasis vienu mostu išsitraukė rankos ilgio geležėlę- ji pavojingai sublizgo užeigos prieblandoje.
- Man atrodo, tu nesupratai, elgeta! - trūkčiojančiu balsu pasakė jis.
Aš lėtai ištraukiau savo medžioklinį peilį ir ramiai padėjau jį ant stalo. Tylėdamas stebėjau, kaip dvariškio veide kaupiasi abejonės.
- Slėpkit savo duonriekį, o jei ne- mano peilis su jumis pabendraus. - pasakiau, nutaisęs kuo ramesnį balsą.
"Duonriekio" geležėlė suvirpėjo.
- Aš tenoriu ramiai išgerti savo alų... -pradėjau, bet mane staiga pertraukė tas, kuris bandė įžeisti pirmas.
- Edvardas! - šūktelėjo jis, stodamasis. Jis ištarė mano vardą, kad jį kur plynios! -  Velnių medžiotojas Edvardas!
Aš taip ir sustabarėjau, bandydamas atspėti, kas galėtų būti šis riebus kuilys.
- Kastoras! - urgztelėjau. - Sėskis, senas šunsnuki ir baik bliauti mano vardą visam pasauliui!
Kastoras staiga išbalo ir apsipylė prakaitu. Kur čia nebijos! Prieš du metus jis prekiavo aukso dirbiniais ir apmovė mane beveik šešiais šimtais Alibaho guartų. Tuo metu aš buvau gan pagarsėjęs savo neeiline profesija ir Kastoras gerai žinojo, ką apgaudinėja. Po tos suktybės aš jo daugiau nebeišvydau. O štai dabar stovi prieš mane dvaro juokdario uniforma...
- Tai jau ministru tapai? - paklausiau prieš tai gurkštelėjęs.
- Smulkmenos, vertos pusečiupio... - sulemeno jis. - O tu čia ką veiki?
- Nesitikėjai? - piktdžiugiškai išsišiepiau. - darbo ieškau, argi dar neaišku? Sėsk ir nedrebink kinkų! Neužmušiu, nebijok.
Jis atsisėdo ir užeigos plaštakė stabtelėjo pasiteirauti, ko naujieji svečiai norėtų išgerti.
- Kur išleidai mano pinigus? - ramiai paklausiau. Jo veidas nusidažė ryškiai žalia spalva. - Aa... nusipirkai tokias madingas pareigas, teisybė... - mano pirštai reikšmingai spragtelėjo.
- Aš tau p... pinigus at... tidduosiu. - pralemeno Kastoras.
- Žinoma. - maloniai sutikau. - Bet ne visus, mano mielas Kastorai. Aš nesu godus. Užteks ir dviejų šimtų ečupų.
Jis pabandė nevykusiai nusišypsoti. Jo kolega išvis nebežinojo, ką apie mane galvoti.
- Ką reikės dar padaryti? - kaip koks sąmokslininkas sušnabždėjo Kastoras. Nedurnas- suprato kad veltui skolos
nedovanosiu.
- Surasi man darbo. - nerūpestingai murmtelėjau. - Dirbu tą patį. Tikiuosi, Cacoje grobio daug?
Jis linktelėjo ir suspaudė ką tik atneštą bokalą taip, kad net pirštai pabalo.
- Kiek?
- Buvo... trys užvakar.
Patenkintas linktelėjau. Berods, čia man seksis.
- O karalius? - paklausiau.
- O ką karalius? - sumurmėjo Kastoras.
- Neapsimetinėk!
Dvariškis žagtelėjo.
- Karalius nuoširdžiai susirūpinęs ir nenusiramins, kol nesugalvos, kaip padėti! - išpyškino nepriekaištingą dvariškio giesmelę.
- O pinigai?
- Kėbulas Šeštasis turtingas...
Jo kolega staiga atsistojo ir nuvilko Kastorą į kampą. Stebėjau, kaip abudu karštai ginčijasi. Po minutės Kastoras žvilgtelėjo į mane ir aš kuo skubiau mostu pakviečiau jį. Jis grįžo prie stalo.
- Pristatysi mane karaliui. - pareiškiau. - Rytoj, po pietų. Su Kėbulu susitarsiu pats.
Kastoras linktelėjo.
- Tai viskas. - tarstelėjau. - Gali eiti.

Kažkaip pats netvirtai jaučiausi. Gal todėl, kad sutrikdė žvilgsnis, kuriuo mane stebėjo Kastoro kolega. Labai jau plėšrus, jei nepaisysim nežymios baimės priemaišos. Man jis visiškai nepatiko. Bailys, bet pavojingas. Tokie tiesiai niekad nepuola- greičiau  šoka iš pasalų, ypač jei nežino, jog esu velnių medžiotojas. Be to, kvalifikuotas. O šitas jau žinojo...
- Stok, pelkių pempe! - čiupau bepraskrendančią užeigos skrajoklę už rankos. - Kur čia gauti kambarį nakčiai su padoria vonia ir dar tokia gražia pempe kaip tu? Tuoj sutems!
- Kur? Ogi čia! - nusikvatojo "pempė" ir nustrakaliojo. Matyt, daug darbo turėjo. Aš gūžtelėjau pečiais ir nuėjau paieškoti užeigos savininko.
Radau jį kampe šukuojantį kažkokiam kuinui karčius. Tai buvo šešiasdešimtmetis, visko matęs arklininkas, kurio neišgąsdino mano nežmogiška pelkinio išvaizda ir kuris sutiko duoti man laisvą palėpę už dešimt ečupų. Tą vakarą aš buvau gerai nusiteikęs, tad sumokėjau su sąlyga, kad naktį guolyje turėsiu ir užeigos plaštakę- pempę, kuri taip ir kaitino širdį. Jis išvertė akis, manydamas, kad juokauju- su mano išvaizda nebent tik senas raganas pamalonint. Bet juokai man buvo ne galvoj, tad jis sutiko, manydamas, kad plaštakė paspruks neištvėrusi tokios meilužio išvaizdos. Dešimt ečupų už naktį- pinigai nemaži.
Palėpė buvo pilna voratinklių ir žiurkių, kurios, vos išgirdusios mane, puolė slapstytis. Čia stovėjo visai padori lova ir nedidukas įskilęs veidrodis. Prieš jį, ant medinio neišvaizdaus staliuko stovėjo žvakidė, kurioje stirksojo viena apgraužta žvakė. Kitame palėpės gale stovėjo vonia- tikras prabangos atributas. Tik kad labai jau apaugus samanom dėl prastos priežiūros...
Pradžiai visai neblogai, nors aš buvau įsitikinęs, jog esu vertas ir geriau-kad ir pilies kambario su dar ne visai ištvirkusia kambarine.
      Pirma velnių medžiotojo pareiga, atvykus į naują vietą- pasirūpinti, kad joks, net ir menkiausias velnias negalėtų prasibrauti į jo miegamąjį. Kai velnių medžiotojas miega, visi velniai drąsūs...
Už mano kaimiško švarko atlapo buvo slapta kišenė su mažiausiai tuzinu šventintų sidabro kryželių joje. Nors aš netikėjau jokiais dievais ir tikėjimo klausimais turėjau nuosavą nuomonę,  visada reguliariai pasirūpindavau iš naujo juos pašventinti.
Tokį vieną prinešk prie šėtono per porą žingsnių ir tas iš karto išsitaško ant sienų. Nežinau, gal jame susidaro koks dujų slėgis, bet rezultatas amžinai toks pats- kalnai perrūgusių žarnų ir prastas vaizdas, nors pasikark...
Vienas jų papuošė duris, antras- palangę. Dar du paguldžiau ant grindų. Patalpa buvo šiek tiek per didelė, bet aš dėl to nesirūpinau. Beveik nėra šansų, kad šėtonas sugebės išnirti būtent ten, kur jo neveiks kryžiaus galia. Aišku, būtų labai nemalonu, jei jis dar sugalvotų išlįsti tiesiai ant lovos- ten kaip tik ilsisi kryžius. Velnių žarnos taip sunkiai nusiplauna...
O jei ant jos dar sėdėčiau pats- garantuota mirtis ir man.
Antra- velnių medžiotojas turi būti nusiskutęs ir gerai atrodyti. Aš nusileidau į kiemą prie šulinio ir atsigabenau porą kibirų  vandens. Veidrodis menkai ką berodė per šimtmečių apnašas, bet aš galėjau įžiūrėti save ir savo dvimetrinę barzdą. Pirma nusiprausiau vonioje ir apsivilkau švarius drabužius- pasijutau kaip iš naujo gimęs. Tada ėmiausi barzdos. Mano skustuvas ožiavosi ir net nesiruošė skusti- pasiėmiau medžioklinį peilį.
Šis ginklas, kurį vertinau netgi labiau nei kardą, buvo pagamintas nagingų Severijos meistrų. Metalas, kurį galėjai išgaląsti iki neapsakomo aštrumo, turėjo retą savybę atspindėti tobulai, tarsi veidrodis. Be abejo, joks skustuvas negalėjo su juo
lygintis ir man buvo labai gaila, kad naudoju savo mėgstamą ginklą tokiam nešvariam darbui.
Staiga į duris kažkas pastukseno. Krūptelėjau ir vos nepersipjoviau sau gerklės.
- Velniava! - išsprūdo. - Įeikite!
[... ]
2005-01-30 23:42
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-01 09:46
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-14 10:45
Tikrai patiko dėl lengvumo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-19 18:28
Amarito
Lengvai skaitosi. Patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-27 10:02
profesoriux
Jėga! Nuotykinė fantastika su komizmo elementais. Nenuobodu skaityti, tikrai neblogai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-24 20:16
Mora
Labai fainas kurinys! Butinai rasyk toliau!!!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-11 13:26
Aistenka
Labai nuostabus kūrinys, perskaičiau viską kiek publikuojate ir nekantriai lauksiu tęsinio... Neabejotinai turite rašytojo-fantasto talentą! Linkiu kūrybinės sėkmės!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-02 18:25
viena skruzdėlė
šmaikštaujat, ane. kol kas nejuokinga, tiksliau, juoktis norisi tik iš stiliaus:))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-02 02:32
velniuxx
Gal autorius neuzsiundys ant manes savo medziotojo, noreciau pagyventi :)
Fainas kurinys, taip ir toliau ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-01 10:58
Sportbatis
super kurinelis :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-31 16:25
Sūpuoklių rasa
Nuo 300psl tokios rašliavos tai tikrai kad galima nusprogti. Geriau nereikia.....
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-31 10:05
Aurimaz
Kūrinys per ilgas kelioms dalims... Yra 23 skyriai, apie 300 psl. Nusprogsit, jei tiek sumesiu. Pati rašliava publikuojama kitur.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-31 09:28
Suglumes
Kūrinį galėjai ir keliomis dalimis įmest. Užmušė norą skaityti ir pradžia:"Medis buvo sausas ir nuvytęs..."
Karalius Kėbulas? Įdomi mintis. Visi valgo keptus karvelius? Arba ten karveliai vištos didumo arba pietums suvalgo po penkis karvelius? Čia pasakų karalystė? :) Įdomus ir velnių žudymas.
Kūrinys tikrai nėra geras. Jis įdomus. Gal perskaitysiu ir antrą dalį :) Jaučiasi šizovumas ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-19 18:28
Amarito
Lengvai skaitosi. Patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-27 10:02
profesoriux
Jėga! Nuotykinė fantastika su komizmo elementais. Nenuobodu skaityti, tikrai neblogai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-24 20:16
Mora
Labai fainas kurinys! Butinai rasyk toliau!!!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-11 13:26
Aistenka
Labai nuostabus kūrinys, perskaičiau viską kiek publikuojate ir nekantriai lauksiu tęsinio... Neabejotinai turite rašytojo-fantasto talentą! Linkiu kūrybinės sėkmės!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-02 18:25
viena skruzdėlė
šmaikštaujat, ane. kol kas nejuokinga, tiksliau, juoktis norisi tik iš stiliaus:))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-02 02:32
velniuxx
Gal autorius neuzsiundys ant manes savo medziotojo, noreciau pagyventi :)
Fainas kurinys, taip ir toliau ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-01 10:58
Sportbatis
super kurinelis :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-31 16:25
Sūpuoklių rasa
Nuo 300psl tokios rašliavos tai tikrai kad galima nusprogti. Geriau nereikia.....
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
1 2
[iš viso: 22]
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą