Tu pasakai
daugiau
nei tavęs klausiama,
aiškiau
nei norima žinot,
tu ta pati
kurią vadina
liūdesio tėvu
ir motina,
nostalgija bręsta
tavo įsčiose.
Tu pagerbta
tarp triukšmo
ir vienatvės,
savo aiškumu
minią priverti suklust,
tu sustabdai laiką,
išverti sielą
iš žmogaus kūno,
užgoži gyvenimo
pulsą ir kvėpavimą...
Tu malda.
Apibrėžta akių kontūruose.